Sunkiausia,
Kas gyvenime man buvo-
Tai nežinia.
Tikėjimas žmogum,
Kurio realiame
Gyvenime nebuvo,
Nes gyvenau svajonių
Susikurtame sapne.
Tik noras ateitį
Gražiau matyti
Ir skintis taką,
Kai esi ne vienas,
Ir dalintis džiaugsmą,
Kada glosto veidą
Saulės šiluma…
Bet patikėti tuo, ar verta,
Jeigu tik nori būti
Ne viena.
2008
Vienatvės tylus liūdesys
Nematomas vaikšto dažnai.
Sutiksi – ne toks kaip visi,
Nebarsto galvos pelenais.
Atodūsis – lapas nukris,
Žvaigždė ašarėle nurieda,
Taip atveria mįslei duris –
Man mena papartį bežiedį.
Paparčiai kaip vienas visi,
O žiedą sukrauna tik vienas.
Vienatvės tylus liūdesys
Pasiima savąja dieną.
Meilę
skelbiantis balsas-
be pradžios ir pabaigos-
visai arti.
Akimirksniu
jis-mano viduje-
švelnus,hipnotizuojantis,
visus kitus garsus sugeriantis balsas
tirpdė kūną
beribiam meilės šauksme
kartu su akimirkos troškimu,
kad balsas ištaręs žodžius
“Aš myliu”
ir kūne apsigyvenęs,
išlaisvintų laiką be meilės
“iki” ir “po” ir
išsaugotų skaidrią erdvę
sielos judėjimui
būsimajame laike.
Sąmonės akimirka-
išduoda deja,mano pačios balsą-
vienatvės balsą,
kuris pasklidęs po visą kūną,
įdvasina kiekvieną kūno ląstelę
pasikartojančių žodžių
“Aš myliu tave”
būtimi bei jų slapta prasme.
Tavo namas, tavo kraštas –
Miško sutema.
Tavo žingsnių aidi aidas
Amžių glūduma.
Mano languose vijokliai
Kalbas su naktim.
Atėjai žalčiais apjuostas,
Su žaliom akim.
Atėjai tu ne iš saulės,
Su juoku nakties.
Šaltos lūpos, žalias žvilgis –
Pranašas mirties.
Kalnuose žaibai vyniojas
Mėlynais žalčiais.
Kalnuose gaisrai plasnoja
Alkanais sparnais.
Kalnuose…
Tyli ir lauki
Žodžio nebylaus.
Šalto sfinkso šaltos akys
Nieko nebeklaus.
Tu palik čia, kur vijokliai
Saugoja naktis.
Mane kalne baltam lauže
Saulė pasitiks.
Iš rinkinio „Anksti rytą“, Kaunas, 1927 m.
Vienatvės juodą rožę rankoje laikau,
Spygliai į pirštus sminga vis giliau,
Per kruvinas žaizdas vienatvės liejasi nuodai,
Užpildo kraujagysles ir kūno ląsteles visiškai.
Net sąmonė negali atsispirti šiems nuodams,
Atrodo akmeniu pavirsiu aš visiems laikams.
Akys tuoj pamirš kas tai yra šviesa,
Naktis tamsi, o diena visvien juoda,
Langą į pasaulį užraizgė voratinklių stori šydai,
Laiptus į ateitį nuklojo samanų neišžengiami kilimai.
Apgraibomis bandau lipti aš visvien aukštyn,
Bet kojas dumblas laiko, taip sunku žengt pirmyn,
Už rankų griebia vijokliai savo pirštais geležiniais,
Kaip smauglys jų gijos veržia man krūtinę.
Išsprūsta nevilties klyksmas iš širdies,
Tačiau nuaidi lyg būčiau vienas požemiuos pilies,
Pilies kuri neturi nei durų, nei langų,
Akmeninės sienos nepraleidžia net garsų,
Ir saulė niekad čia nešildo,
Ledai čionai per amžius neištirpsta.
Bet vieną kartą, kai kur esi pamiršti,
Ir iššūkį pasauliui mest drįsti,
Pražysta raudonas žiedas nelauktai,
Ir griūva tie juodi pikti kerai,
Pilis subyra į smulkiausias smilteles,
Ryškiausios spalvos užpildo pasaulio kerteles,
Atgyja žemė balsais nuostabiausiais,
Ir nelieka čia vietos juodai vienatvei
Lyja ir lyja šaltas lietus.
Sudrumstas laikas ir vėtra naktų.
Pasitiki mane prie obels,
Tavo šešėlyje tyliai priglusiu
Juokiasi naktys pelėdos balsu.
Jei girdi ir matai,
Pasiklydau tamsoj.
Žvaigždžių takas kelią man rodo.
Aš, klajoklė naktų,
Tiesiu ranką Aušrinei.
Sopulingi atodūsiai,
Juodo karsto šešėlis
Kartu su manim
Lelija balta.
Kvapas buvusio laiko.
Sustoju ir laukiu.
Sūpynėse balto mėnulio
Supasi mano vienatvė.
Aš tai tu,
Tik laike atskirai
Kaip vaiduoklai naktų.
Gal priims mus dangus.
Tu ir aš-
Su vienatve naktų.
Rudens tamsa –
saulę ryja
ir saugo mintis
lyg žuvis –
žūties valandą.
Tamsa. Vienatvė.
Miršta lelijų,
pinavijų puokštės
ir nutolsta – šaltos, baltos –
debesų plokštės,
ir girdis
iš tolo
giesmė –
– Sveika, Maryja…
Tamsa. Vienatvė.
Išleidžiu žuvis
lyg mintis
iš akvariumo
ir iš atminties
išvarau –
avių, minčių bandą,
o į eilėraščius –
kažkieno galva lenda,
ir per dienas, naktis –
gieda piemenaitės –
karvių bandas
atsivariusios.
Tamsa. Vienatvė.
Tolsta, tilsta –
minčių ešelonai.
Tamsa. Vienatvė –
tarsi prislopintas –
pelių, šeškų
krebždėjimas.
Keliu sunkią
rudenio paletę
ir vėjai,
girgždina prieangį
tarsi laivo denį,
o medžiai – šakom
lyg rankom
susilietę.
O rudens
dangumi
plaukia debesys orūs,
o įsiutę vėtros
Bobų vasarą
areštavo.
Tarpdury įstrigo –
pilnas riešutų, uogų –
krepšelis tavo –
prisisegęs,
saulę, kaip ordiną.
Tamsa. Vienatvė.
Kiemus, sodus užpylė
šalti rudenio lietūs
ir nulūžo
mano vienintelis
pieštukas,
o ruduo
kompiuteryje
pasislėpęs –
džiaugiasi
su plastmasine pele
į laukus, miškus
ištrūkęs.
Pildau vienatvės knygą-
žodžių gražių nerandu…
Sielvarto sėkla sudygo
čia, ant arimų tamsių.
Baltas balandis pakilo-
kaip nemačiau jo seniai.
Naktys vienatvės prabylo-
Gęstančio laužo aidai.
Lapą verčiu vėl po lapo.
Nei pabaigos nei pradžios…
Prarastas laikas suprato,
kaip aš tavęs vis ilgiuos.
Kažkas į širdį stuksena.
Baltas balandis- tai tu…
Užverčiu nuoskaudą seną
pilną vienatvės dienų.
Tyloje skamba dainos ir juokas,
Meta mėnuo pro langą šešėlį,
Ant eglutės lemputės spalvotos,
O į dūšią vienatvė įgėlė.
-Kur tave neša uždaras ratas?
Geras draugas ne tyčia paklausia,
-Ir kodėl šitas kelias dulkėtas,
Ir kodėl šypsena ši liūdniausia?
Burtai pasakų dingo vaikystėj,
Ant palangės nuvytusios tulpės,
Po jausmus mano klaidžioja mįslės,
Bet tos mintys, sušalo beturtės.
Gal išties kas paklydėliui ranką,
Valandėlę pabusiu dar rimtu,
Šiam pasauli man visko pakanka,
Kad tik tai ką turiu neatimtu.
vienatvėj kaip paukščiukas
kur oro srovė neša?
vienatvėj norėčiau pabūti dar mažiau
negu biški
noriu gyventi savimi
bet kartais ir matyti save
paukštis randa laisvę jei tiki
savim
o tu, žmogau ar randi laisvės
būti savimi
net kai skausmas temdo akis
ar jau praėjo diena? noriu rasti žuvėdrą džo
ar jis dar manęs ieško?
tas žmogus kuris mano rytas kuris mano diena
ar dar tavo realybė šalia manęs