Sunkiausia,
Kas gyvenime man buvo-
Tai nežinia.
Tikėjimas žmogum,
Kurio realiame
Gyvenime nebuvo,
Nes gyvenau svajonių
Susikurtame sapne.
Tik noras ateitį
Gražiau matyti
Ir skintis taką,
Kai esi ne vienas,
Ir dalintis džiaugsmą,
Kada glosto veidą
Saulės šiluma…
Bet patikėti tuo, ar verta,
Jeigu tik nori būti
Ne viena.
2008
Vienatvės tylus liūdesys
Nematomas vaikšto dažnai.
Sutiksi – ne toks kaip visi,
Nebarsto galvos pelenais.
Atodūsis – lapas nukris,
Žvaigždė ašarėle nurieda,
Taip atveria mįslei duris –
Man mena papartį bežiedį.
Paparčiai kaip vienas visi,
O žiedą sukrauna tik vienas.
Vienatvės tylus liūdesys
Pasiima savąja dieną.
Meilę
skelbiantis balsas-
be pradžios ir pabaigos-
visai arti.
Akimirksniu
jis-mano viduje-
švelnus,hipnotizuojantis,
visus kitus garsus sugeriantis balsas
tirpdė kūną
beribiam meilės šauksme
kartu su akimirkos troškimu,
kad balsas ištaręs žodžius
„Aš myliu”
ir kūne apsigyvenęs,
išlaisvintų laiką be meilės
„iki” ir „po” ir
išsaugotų skaidrią erdvę
sielos judėjimui
būsimajame laike.
Sąmonės akimirka-
išduoda deja,mano pačios balsą-
vienatvės balsą,
kuris pasklidęs po visą kūną,
įdvasina kiekvieną kūno ląstelę
pasikartojančių žodžių
„Aš myliu tave”
būtimi bei jų slapta prasme.
Tavo namas, tavo kraštas –
Miško sutema.
Tavo žingsnių aidi aidas
Amžių glūduma.
Mano languose vijokliai
Kalbas su naktim.
Atėjai žalčiais apjuostas,
Su žaliom akim.
Atėjai tu ne iš saulės,
Su juoku nakties.
Šaltos lūpos, žalias žvilgis –
Pranašas mirties.
Kalnuose žaibai vyniojas
Mėlynais žalčiais.
Kalnuose gaisrai plasnoja
Alkanais sparnais.
Kalnuose…
Tyli ir lauki
Žodžio nebylaus.
Šalto sfinkso šaltos akys
Nieko nebeklaus.
Tu palik čia, kur vijokliai
Saugoja naktis.
Mane kalne baltam lauže
Saulė pasitiks.
Iš rinkinio „Anksti rytą“, Kaunas, 1927 m.
ašarėlė nuriedėjo,
skaudžiai veidu nutekėjo,
skausmo apimta širdis,
stūgavo lyg koks žvėris…
Nežinau ar tai vienatvė-
gal čia džiaugsmo užmarštis?
Gal iš viso čia tuštybė,
ne pilnatvės spindulys?
Ar besaikis ilgesys,
vėlei bus man lyg naktis?
Ar skausmingas liūdesys
mano sieloj vėl atgis?
Lyg strėlė aštri vienatvė,
sužeidė mane,
aš jai vėlei pasiduosiu…
Koks skirtumas – esu Viena!
Raudoni krištolo batukai,
Suknelė padengta sniegu,
Akys žiba tarsi ledo kristaliukai,
Tyriausiu spinduliuoji tu grožiu.
Tu ateisi, kai visi jau bus išėję,
Ir išeisi kada ims man brėkšt aušra.
Vėl sugrįžusi netarsi tu nei žodžio,
Bet išliksi su manim tik tu viena.
Tu apeisi, aplankysi tu kiekvieną,
Ir apgaubsi juos savąja šiluma.
Mano drauge, mano deive, mano pone,
Išsvajotoji vienatve mylima…
Nugramdė spalvas
(senamadiškas atgrubnagis)
nuo mano tapetų,
išbarstė maumedžio konkorėžiais
(ruduo tarsi…)
iš lėto nerimo trafaretų.
Nepakenčiu to laiko
Juodai- Balto,
retkarčiais pilko
(tamsai atokaitoj išbąlant)
kai skeveldėja betonas
plyšiuos įsileisdamas kvapo
naktinio vyno ir cigarečių…
Ir rodos lyg smilktų tabakas
ištrupėjusiuose delnuose
brėžiant it liniją poemą,
kai tranzuoja paklydęs laikas
žvalgydamasis pakeleivių.
O šie neišmanėliai… vėpso:
“kas ten buvo parašyta? „
– nežinau.
Karveliai ir balandžiai
šįvakar nenusiteikę,
Tarp daugybės kalvų,
tarp pilių ir dvarų,
ten susimuša jūros,
ten dūžta stiklais
vienatvė mano
ir lieka vien tai:
nematomas juokas,
vienybė žmonių,
giedrumas šviesių jų akių.
Tarp daugybės krantų,
pievų, gėlių,
tarp vilties ir prasmės
pamesta mano lėlė.
Tie laikai, kai
turėjau drąsos surasti savy
trupinėlį šmaikštumo,
lengvumo nakty;
ir kalbėt širdimi,
ir mylėt, ir tikėt
nuoširdžiai ir šiltai
tarsi pienės pūkai.
Kaip pakyla virš žemės.
Taip krentu,
taip šaukiu
ir bedugnėj tamsioj
galo nesiekiu…
Nuo daugybės kalbų,
praradimų, minčių
uraganai ir vėtros
užpusto lankas.
O aš vienatvės lyg draugo
gailesčio siekiu.
Vienatve mano, būkim kartu…
Paimsiu už rankos vienatvę,
Susėsim už stalo prie lango,
Vaizdu į patvinusią gatvę,
Kur bėga upeliai, kur rangos
Ant gatvės stiklinės gyvatės,
Laivelis iš popieriaus lapo.
Paimsiu už rankos aš tylą,
Sukibę sėdėsim prie lango,
Pajusim kaip širdys sušyla,
Vėl mylime vienišą dangų.
Paimsiu dar meilę už rankos,
Tada lai likimas išbando…
Tai elementaru:
Vienatvė eina keliu
Ir ieško sau aukų,
Nes vienai Jai nyku…
Jei kely pasitaikai Tu,
Ji apsupa Tave ratu,
Kad galėtų būti kartu,
Nes vienai Jai nyku…
Po pusvalandžio kalbų
Vienatvė žengia plačiu
Vyrišku žingsniu
Link ežerų plačių…
Ten begalės žmonių
Atakuos vienatvė žodžiu
Žmogų su šuniu
Nes vienai Jai nyku…
Tu esi, bet kartu nesi,
Tu šalia, bet kažkur toli,
Tarsi manų žodžių visai
Negirdi, mes esam kurti
Ir akli.
Mano siela bandė su tavo
Siela kalbėti, bet atsimušė
Į šaltą bejausmę sieną, kuri
Negali nieko girdėti.
Artimas kūnas-svetima dvasia,
Gal tas idealas neturėjo būt
Tavyje, gal suklydau apakino
Mane iliuzinė svajų šviesa.
Gyliai širdyje žinojau, kad darau
Klaidą, bet žengiau pirmyn
Miglotan tavo glėbyn.
Mes esam kartu, bet einam
Skirtingom kryptim, aš į
Pesimistinę tamsą, tu į optimistinį
Rojų, gal dar sutiksim vienatvės
Dviese rytojų.
Vienatvės juodą rožę rankoje laikau,
Spygliai į pirštus sminga vis giliau,
Per kruvinas žaizdas vienatvės liejasi nuodai,
Užpildo kraujagysles ir kūno ląsteles visiškai.
Net sąmonė negali atsispirti šiems nuodams,
Atrodo akmeniu pavirsiu aš visiems laikams.
Akys tuoj pamirš kas tai yra šviesa,
Naktis tamsi, o diena visvien juoda,
Langą į pasaulį užraizgė voratinklių stori šydai,
Laiptus į ateitį nuklojo samanų neišžengiami kilimai.
Apgraibomis bandau lipti aš visvien aukštyn,
Bet kojas dumblas laiko, taip sunku žengt pirmyn,
Už rankų griebia vijokliai savo pirštais geležiniais,
Kaip smauglys jų gijos veržia man krūtinę.
Išsprūsta nevilties klyksmas iš širdies,
Tačiau nuaidi lyg būčiau vienas požemiuos pilies,
Pilies kuri neturi nei durų, nei langų,
Akmeninės sienos nepraleidžia net garsų,
Ir saulė niekad čia nešildo,
Ledai čionai per amžius neištirpsta.
Bet vieną kartą, kai kur esi pamiršti,
Ir iššūkį pasauliui mest drįsti,
Pražysta raudonas žiedas nelauktai,
Ir griūva tie juodi pikti kerai,
Pilis subyra į smulkiausias smilteles,
Ryškiausios spalvos užpildo pasaulio kerteles,
Atgyja žemė balsais nuostabiausiais,
Ir nelieka čia vietos juodai vienatvei