Vienatvė

  • Lyjanti vienatvė

    Lyja ir lyja šaltas lietus.
    Sudrumstas laikas ir vėtra naktų.
    Pasitiki mane prie obels,
    Tavo šešėlyje tyliai priglusiu

    Juokiasi naktys pelėdos balsu.
    Jei girdi ir matai,
    Pasiklydau tamsoj.
    Žvaigždžių takas kelią man rodo.
    Aš, klajoklė naktų,
    Tiesiu ranką Aušrinei.
    Sopulingi atodūsiai,
    Juodo karsto šešėlis
    Kartu su manim
    Lelija balta.
    Kvapas buvusio laiko.
    Sustoju ir laukiu.
    Sūpynėse balto mėnulio
    Supasi mano vienatvė.
    Aš tai tu,
    Tik laike atskirai
    Kaip vaiduoklai naktų.
    Gal priims mus dangus.

    Tu ir aš-
    Su vienatve naktų.

  • Vienatvė

    Rudens tamsa –
    saulę ryja
    ir saugo mintis
    lyg žuvis –
    žūties valandą.
    Tamsa. Vienatvė.
    Miršta lelijų,
    pinavijų puokštės
    ir nutolsta – šaltos, baltos –
    debesų plokštės,
    ir girdis
    iš tolo
    giesmė –
    – Sveika, Maryja…

    Tamsa. Vienatvė.
    Išleidžiu žuvis
    lyg mintis
    iš akvariumo
    ir iš atminties
    išvarau –
    avių, minčių bandą,
    o į eilėraščius –
    kažkieno galva lenda,
    ir per dienas, naktis –
    gieda piemenaitės –
    karvių bandas
    atsivariusios.

    Tamsa. Vienatvė.
    Tolsta, tilsta –
    minčių ešelonai.
    Tamsa. Vienatvė –
    tarsi prislopintas –
    pelių, šeškų
    krebždėjimas.
    Keliu sunkią
    rudenio paletę
    ir vėjai,
    girgždina prieangį
    tarsi laivo denį,
    o medžiai – šakom
    lyg rankom
    susilietę.

    O rudens
    dangumi
    plaukia debesys orūs,
    o įsiutę vėtros
    Bobų vasarą
    areštavo.
    Tarpdury įstrigo –
    pilnas riešutų, uogų –
    krepšelis tavo –
    prisisegęs,
    saulę, kaip ordiną.

    Tamsa. Vienatvė.
    Kiemus, sodus užpylė
    šalti rudenio lietūs
    ir nulūžo
    mano vienintelis
    pieštukas,
    o ruduo
    kompiuteryje
    pasislėpęs –
    džiaugiasi
    su plastmasine pele
    į laukus, miškus
    ištrūkęs.

  • Vienatvė

    Pildau vienatvės knygą-
    žodžių gražių nerandu…
    Sielvarto sėkla sudygo
    čia, ant arimų tamsių.

    Baltas balandis pakilo-
    kaip nemačiau jo seniai.
    Naktys vienatvės prabylo-
    Gęstančio laužo aidai.

    Lapą verčiu vėl po lapo.
    Nei pabaigos nei pradžios…
    Prarastas laikas suprato,
    kaip aš tavęs vis ilgiuos.

    Kažkas į širdį stuksena.
    Baltas balandis- tai tu…
    Užverčiu nuoskaudą seną
    pilną vienatvės dienų.

  • Vienatvė

    Tyloje skamba dainos ir juokas,
    Meta mėnuo pro langą šešėlį,
    Ant eglutės lemputės spalvotos,
    O į dūšią vienatvė įgėlė.

    -Kur tave neša uždaras ratas?
    Geras draugas ne tyčia paklausia,
    -Ir kodėl šitas kelias dulkėtas,
    Ir kodėl šypsena ši liūdniausia?

    Burtai pasakų dingo vaikystėj,
    Ant palangės nuvytusios tulpės,
    Po jausmus mano klaidžioja mįslės,
    Bet tos mintys, sušalo beturtės.

    Gal išties kas paklydėliui ranką,
    Valandėlę pabusiu dar rimtu,
    Šiam pasauli man visko pakanka,
    Kad tik tai ką turiu neatimtu.

  • Vienatvė

    vienatvėj kaip paukščiukas
    kur oro srovė neša?
    vienatvėj norėčiau pabūti dar mažiau
    negu biški
    noriu gyventi savimi
    bet kartais ir matyti save
    paukštis randa laisvę jei tiki
    savim
    o tu, žmogau ar randi laisvės
    būti savimi
    net kai skausmas temdo akis
    ar jau praėjo diena? noriu rasti žuvėdrą džo
    ar jis dar manęs ieško?
    tas žmogus kuris mano rytas kuris mano diena
    ar dar tavo realybė šalia manęs

  • Supasi vienatvė

    Tavo lange
    po aukštu tuopų dangumi
    palergonija pražydo vėlei.
    Ant numegztų užuolaidų baltų
    ir ant siuvinėtų
    šilko pagalvėlių
    ramybė užsnūdo…
    O tavo
    dar miklūs pirštai
    vis skuba, skuba,
    lyg norėdami pasivyti
    prarastą kažką…
    Ir nuo virbalų,
    nuo rankų tavų,
    nėrinys,
    kaip ilgas amžius
    nubėga.
    Ir baltu voratinkliu
    supasi jame
    tavo slogi vienatvė…

  • Vienatvė

    … Koks siaubas, vėl aušta diena,
    O aš nesumerkiau akių dar…
    Kiek žodžių gražių parašyta lape,
    O kiek jų dar bresta galvoj…
    Tik žvakė jau baigias, visai jau sunykt,
    Nors švietė ji ištisą naktį,
    Galiu pasakyti gyvenimą myliu
    Labiau nei galėjau suprasti…
    Vienatvė ramina ir guodžia, ir moko
    Ji padeda kartais gyvent,
    Vienatvė lyg sapnas, lyg draugė,
    Nors kartais sunku ją pakęst…

  • Vienatvė

    Žvilgsnis šiltas bet širdy-nyku,
    Neišsipildę norai, viltys skaidrios.
    Dėl visko vėl pati esu kalta,
    Tavoj širdy užgijo meilės žaizdos.

    Jei tik žinotum, kaip sunku
    Laikyti jausmą,tarsi paukštį, surištais sparnais…
    Atmerkus vėl akis- baugu-
    Esu viena po verkiančio dangaus lašais…

    1d klasė

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Verčiau būsiu viena

    Verčiau aš būsiu viena
    Ir ilgai ilgai svajosiu,
    Jog yra rankos, norinčios mane apglėbti.

    Verčiau aš būsiu viena
    Ir įsivaizduosiu,
    Jog yra lūpos, kurias bučiuosiu.

    Verčiau aš būsiu viena
    Ir ilgai ilgai svajosiu…

    1k klasė

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

1 2