Tavo lange
po aukštu tuopų dangumi
palergonija pražydo vėlei.
Ant numegztų užuolaidų baltų
ir ant siuvinėtų
šilko pagalvėlių
ramybė užsnūdo…
O tavo
dar miklūs pirštai
vis skuba, skuba,
lyg norėdami pasivyti
prarastą kažką…
Ir nuo virbalų,
nuo rankų tavų,
nėrinys,
kaip ilgas amžius
nubėga.
Ir baltu voratinkliu
supasi jame
tavo slogi vienatvė…