Tu atėjai – ir tūkstančiu laiškelių
Kaip žemė aš iškart sužaliavau.
Tu atėjai – ir aš upelėm,
Plačiaisiais ežerais sualsavau.
Ir, rodos, aš – pušis ir garbana žalia
Nušluostau ašarą nuo debesėlio veido.
Ir saulėje plasnoju dulkele,
Ir žemėn tarsi grūdas gimti nusileidau.
Kaskadom saulės tu mane užtvindei.
Dabar – apsvaigusią – kur nori vesk ar nešk.
Kažkas visas gėles išdraikė ir sumindė.
Pasaulyje tik saulė, tu ir aš.
Sėdėjau prieš tave tą paskutinį vakarą
Ir gaudžiau tavo žvilgsnio spindesį,
O širdį spaudė replės geležinės,
Jaučiau didžiulį skausmą, ilgesį.
Ir aš žinojau, supratau,
Kad paskutinįsyk tu taip arti.
Nejaugi žodžiai tie gražiausi
Nebus jau niekad ištarti?
Kiekvieną raukšlę lūpų tavo,
Aš švelniai lyginau žvilgsniu
Ir vis tikėjaus,
Kad nors paskutinį kartą,
Veide tavajam kažką naujo įžvelgsiu.
Bet tavo akys šaltos, abejingos,
Turėjai galvoje tik mintį vieną.
Į veidą man žiūrėjai taip,
Lyg ne mane matydamas,
O tik juodžiausią sieną.
Nusigręžiau aš nuo tavęs,
Nes man neliko nieko kito.
Aš puikiai supratau,
Kad ašarų lašai
Į sielą tau nekrito.
Tylėjom mes abu.
Ir nesutrikdė tos tylos beribis širdies šauksmas.
Ir tik dabar aš supratau:
Čia mano paskutinis tylus džiaugsmas…
Skęsta viltys laiko akivaruos,
Darganoja darbai nebaigti.
Traukia žemė – neleidžia pakilti,
O galbūt jau sparnai pakirpti?
O gal svajos įkalintos naruos,
Prirakintos retežiais tvirtais?
Nebučiuoja jų vakaro žaros
Ir lietus neišprausia rytais.
Linksta svirtimis rankos lig žemės,
Laiką saujom semi ir semi…
O tenai, palei žemės pusiaują,
Jį dalija dykai svetimi,
Ir nuo ryto lig vakaro šoka
Džiaugsmo šokį Piraha gentis.
Tik manęs jo kol kas neišmokė
Aštriadantė piktoji lemtis.
Ilgėja saulės šešėlis,
Vis žemiau žeme ji rieda.
Nykus šaltis visagalis
Dairosi savos karietos.
Rūkuose paskendęs kaimas,
Kelias vingiuotas tarp klevų.
Čia liepos meduota laime
Šlama, dalinas gerumu.
Klevo sėkla, kaip sukutis
Sukasi tarp vėjo pirštų.
Plyšta lapas paskutinis,
Grožį prarasdamas niršta.
Džiaugsmas ir liūdesys kartu…
Dar ežeras nenurimęs,
Nenori jis klotis ledu,
Banguoja ir dairos arimais.
2010-11-05
Koks džiaugsmas, kad aš esu čia
Kaip gera, kad tėvus turiu.
Pasaulis juk toks gražus yra
Kad džiaugtumėmes kartu.
Ir gėlės ir žolė juk žydi.
Ir medžių lapai dar vis žaliuoja
Pavasaris juk jau atėjo!
Tad džiaukimės kartu!
Kai saulė šviečia tiesiai į akis,
Savas, o ne kitas užmerkt norėtum
Kai juokas tyliai beldžias į duris,
Jų niekas neskuba atidaryti
Kodėl tu liūdesio alėja bėgi?
O džiaugsmą palieki už durų
Ir tavo laikas harmoningai slenka,
Tačiau iš skausmo apaugęs, apkerpėjes
Juk tu žinai, kad laikas surišo tau rankas,
Kad džiaugsmas ir vėl pasibels į aklinai užvertas duris
Nenusisuk, nenusigręžk, juk visa tai pradžių pradžia.
Jeigu aš būčiau džiaugsmas,
Manęs būtų pilna visur,
Skrajočiau lyg paukštis, lyg šauksmas –
Aš būčiau ir čia, ir svetur.
O jeigu gebėčiau įžiebti
Nors kibirkštį laimės vilties!
Tada jau galėčiau paliesti
Visus, kam dar stinga sėkmės
Patekčiau kiekvienon kertelėn,
Nušviesčiau aš veidus žmonių,
Nutvieksčiau aš širdį visų.
Užplūsčiau aš širdis visų.
Jeigu aš būčiau džiaugsmas,
Manęs būtų Žemė pilna.
Neliktų nelaimių ir skausmo,
Lydėtų visus šypsena.
O, jeigu aš būčiau džiaugsmas…
BK-7 (11 klasė)
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Džiaugsmas, meilė ir viltis –
Pati geriausia išeitis.
Kai būna liūdna ir baugu,
Sėdėt vienam juk nesmagu.
Pasitelkęs vaizduotę, nuskriski,
Paukščių taku pakilki.
Į pasaulio kraštą nueiki
Ir liki tenai amžinai.
Pripildyki meilės šaltinį vilties
Ir džiaugsmo daugybę, daugybę.
Nepraraski vilties niekada,
Nes džiaugsmas tave aplankys tik tada,
Kai tikėsi, kad tave supa meilė ir tiesa.
5a klasė
Prienų ,,Ąžuolo” vidurinė mokykla
Prienų rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui