Skęsta viltys laiko akivaruos,
Darganoja darbai nebaigti.
Traukia žemė – neleidžia pakilti,
O galbūt jau sparnai pakirpti?
O gal svajos įkalintos naruos,
Prirakintos retežiais tvirtais?
Nebučiuoja jų vakaro žaros
Ir lietus neišprausia rytais.
Linksta svirtimis rankos lig žemės,
Laiką saujom semi ir semi…
O tenai, palei žemės pusiaują,
Jį dalija dykai svetimi,
Ir nuo ryto lig vakaro šoka
Džiaugsmo šokį Piraha gentis.
Tik manęs jo kol kas neišmokė
Aštriadantė piktoji lemtis.