Upė

  • Mažieji upeliukai

    Per pieveles žalias
    Iš krūmų kepurėtų,
    Daubom ir įlomėm
    Smėlėtųjų krantų
    Mažieji upeliukai
    Į upes subėga,
    Kad pasidžiaugtų
    Vandenėlio skaidrumu.
    Po medžių šaknimis,
    Prie akmenų – nugludintų, kerpėtų,
    Duburiuose, gal laumės įsikūrė-
    Kur joms daugiau gyventi be namų?
    Kada rūkai virš pievų arba vakarais
    Gražiausias mergeles čia atvilioja
    Ateiti, numazgoti veidą, kojas
    Po vasaros karštos darbų…
    Bemiegėmis naktužėmis
    Berneliams moja,
    Pasidabinusios mėnulio atšvaitais kasas.
    Kas gali atsispirti jų pagundai-
    Nebent Odisėjas,
    Įveikęs meilės apžavus,aistras…

    2008

  • Šaltinėlis

    Nuo šlaito Urvenos
    Lyg iš gražiosios pasakėlės,
    Kurią išgirstame iš lūpų
    Motinos senos,
    Į upę vinguriuoja šaltinėlis-
    Jo ištakas šalia –
    Po augančiu medžiu.
    Lyg burtų lazdele pamojus
    Kažkas čia pakabino stiklainėlį
    Ant nulaužtos, nudžiuvusios šakos.
    O gal pradės žaliuoti ji pavasarį –
    Stebuklo laukia kas…
    Iš jo pasemsiu tyro vandenėlio.
    Gal apšlakstys kas nuotakos vainiką,
    Jos gelsvas kasas.
    Kad ir nebus stebuklo,
    Pirštu paliesiu vandens skritulėlį
    Ir atplazdės lakštingalos daina…

    2008

  • Upytė

    Kaip į lažą eina ir neskuba:
    pakeliui ją ištiks avarija –
    juodas skystis trykš kapiliarais –
    upės, dirvos ir ežero sąsmauka.

    Kyla juodvarnis, Zieduonio kuoklėmis
    paskambėdamas, kyla iš klampupio,
    iš negyvo, naminio, bet amsinčio
    dar šunelio – vaikystės vaiduoklinio.

    Iš aukštapelkės nuteka pertekis
    vandenų, iš už gūbrio: nežino:
    šviečia aklo kačiuko auksinės
    plačios akys, o lydi jas – perpykę:

    plaukti, šokti Upytę? – ištvino lyg upė,
    susisuko verpetai verpetuos ir niekur nebeskuba:
    buvo upė, ir ežeras buvo, o spazminė sąsmauka,
    kapiliarai juodi – lyg žibutė, prigėrusi tušo.

    1998.XI.2–11

    Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. – Vilnius: Vaga, 1989. – P.160.

  • Upė

    Ne išėjau iš namų –
    gyvenau iš namų,
    iš lekiančio debesio ežero
    leidaus į Stingstančią upę.

    Bet buvo netobulas šitas
    mirimas, baimingas kaip aš:
    o jei prisikelsiu
    šiapus?

    Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.63.

  • Upeliui, kurį vadino…

    Aš atsisėdau ant kranto;
    norėjau savęs paklausti Tavo paslapties;
    įsitikinti, kad upeliai teka link geidžiamo tikslo,
    ir kiekvienas gimsta ir miršta skirtingai.
    Norėjau Tavęs paklausti, mano dvasia norėjo Tavęs paklausti,
    ko trokšti, kur link teki, kodėl gyveni.
    Pasakyk man, Upeli.
    Ak, norėjau sužinoti, koks buvai, kas buvai,
    kokia akimirka buvo Tavo akimirka;
    kuris iš Tavo tūkstančio atspindžių yra Tavo absoliutus atspindys;
    aš norėjau ištyrinėti paskutinę Tavo gyvenimo sritį;
    Tavo vienatinumą, tą vienintelio vandens dvasią…

    O Tu tekėjai ir tekėjai, nesiliaudamas,
    ir nesiklausei savo susižavėjusios įsimylėjėlės,
    kuri žvelgė į Tave, Tavęs klausdama,
    kaip žvelgiame į savo pirmąjį mylimąjį,
    norėdami sužinoti, ar dvasia srovena akyse;
    šitaip Tavęs klausinėjau:
    aš norėjau, kad man atskleistum savo gyvenimo paslaptį.

    /Praėjo daug laiko,
    kai aš atsisėdau čionai ant kranto,
    ant kranto šito UPELIO/

    D.Alonso