Mažieji upeliukai

Mažieji upeliukai

Per pieveles žalias
Iš krūmų kepurėtų,
Daubom ir įlomėm
Smėlėtųjų krantų
Mažieji upeliukai
Į upes subėga,
Kad pasidžiaugtų
Vandenėlio skaidrumu.
Po medžių šaknimis,
Prie akmenų – nugludintų, kerpėtų,
Duburiuose, gal laumės įsikūrė-
Kur joms daugiau gyventi be namų?
Kada rūkai virš pievų arba vakarais
Gražiausias mergeles čia atvilioja
Ateiti, numazgoti veidą, kojas
Po vasaros karštos darbų…
Bemiegėmis naktužėmis
Berneliams moja,
Pasidabinusios mėnulio atšvaitais kasas.
Kas gali atsispirti jų pagundai-
Nebent Odisėjas,
Įveikęs meilės apžavus,aistras…

2008

Šaltinėlis

Šaltinėlis

Nuo šlaito Urvenos
Lyg iš gražiosios pasakėlės,
Kurią išgirstame iš lūpų
Motinos senos,
Į upę vinguriuoja šaltinėlis-
Jo ištakas šalia –
Po augančiu medžiu.
Lyg burtų lazdele pamojus
Kažkas čia pakabino stiklainėlį
Ant nulaužtos, nudžiuvusios šakos.
O gal pradės žaliuoti ji pavasarį –
Stebuklo laukia kas…
Iš jo pasemsiu tyro vandenėlio.
Gal apšlakstys kas nuotakos vainiką,
Jos gelsvas kasas.
Kad ir nebus stebuklo,
Pirštu paliesiu vandens skritulėlį
Ir atplazdės lakštingalos daina…

2008

Upytė

Upytė

Kaip į lažą eina ir neskuba:
pakeliui ją ištiks avarija –
juodas skystis trykš kapiliarais –
upės, dirvos ir ežero sąsmauka.

Kyla juodvarnis, Zieduonio kuoklėmis
paskambėdamas, kyla iš klampupio,
iš negyvo, naminio, bet amsinčio
dar šunelio – vaikystės vaiduoklinio.

Iš aukštapelkės nuteka pertekis
vandenų, iš už gūbrio: nežino:
šviečia aklo kačiuko auksinės
plačios akys, o lydi jas – perpykę:

plaukti, šokti Upytę? – ištvino lyg upė,
susisuko verpetai verpetuos ir niekur nebeskuba:
buvo upė, ir ežeras buvo, o spazminė sąsmauka,
kapiliarai juodi – lyg žibutė, prigėrusi tušo.

1998.XI.2–11

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. – Vilnius: Vaga, 1989. – P.160.

Upė

Upė

Ne išėjau iš namų –
gyvenau iš namų,
iš lekiančio debesio ežero
leidaus į Stingstančią upę.

Bet buvo netobulas šitas
mirimas, baimingas kaip aš:
o jei prisikelsiu
šiapus?

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.63.

Upeliui, kurį vadino…

Upeliui, kurį vadino…

Aš atsisėdau ant kranto;
norėjau savęs paklausti Tavo paslapties;
įsitikinti, kad upeliai teka link geidžiamo tikslo,
ir kiekvienas gimsta ir miršta skirtingai.
Norėjau Tavęs paklausti, mano dvasia norėjo Tavęs paklausti,
ko trokšti, kur link teki, kodėl gyveni.
Pasakyk man, Upeli.
Ak, norėjau sužinoti, koks buvai, kas buvai,
kokia akimirka buvo Tavo akimirka;
kuris iš Tavo tūkstančio atspindžių yra Tavo absoliutus atspindys;
aš norėjau ištyrinėti paskutinę Tavo gyvenimo sritį;
Tavo vienatinumą, tą vienintelio vandens dvasią…

O Tu tekėjai ir tekėjai, nesiliaudamas,
ir nesiklausei savo susižavėjusios įsimylėjėlės,
kuri žvelgė į Tave, Tavęs klausdama,
kaip žvelgiame į savo pirmąjį mylimąjį,
norėdami sužinoti, ar dvasia srovena akyse;
šitaip Tavęs klausinėjau:
aš norėjau, kad man atskleistum savo gyvenimo paslaptį.

/Praėjo daug laiko,
kai aš atsisėdau čionai ant kranto,
ant kranto šito UPELIO/

D.Alonso