Aš atsisėdau ant kranto;
norėjau savęs paklausti Tavo paslapties;
įsitikinti, kad upeliai teka link geidžiamo tikslo,
ir kiekvienas gimsta ir miršta skirtingai.
Norėjau Tavęs paklausti, mano dvasia norėjo Tavęs paklausti,
ko trokšti, kur link teki, kodėl gyveni.
Pasakyk man, Upeli.
Ak, norėjau sužinoti, koks buvai, kas buvai,
kokia akimirka buvo Tavo akimirka;
kuris iš Tavo tūkstančio atspindžių yra Tavo absoliutus atspindys;
aš norėjau ištyrinėti paskutinę Tavo gyvenimo sritį;
Tavo vienatinumą, tą vienintelio vandens dvasią…

O Tu tekėjai ir tekėjai, nesiliaudamas,
ir nesiklausei savo susižavėjusios įsimylėjėlės,
kuri žvelgė į Tave, Tavęs klausdama,
kaip žvelgiame į savo pirmąjį mylimąjį,
norėdami sužinoti, ar dvasia srovena akyse;
šitaip Tavęs klausinėjau:
aš norėjau, kad man atskleistum savo gyvenimo paslaptį.

/Praėjo daug laiko,
kai aš atsisėdau čionai ant kranto,
ant kranto šito UPELIO/

D.Alonso