Prisiminimai…
tu abejoji…
draugystė
vaivorykštės spalvom
danguj į tavo širdį
tiesia taką…
skaisti jaunystė …
prisilietimai…
beprotiški bučiniai…
žvaigždėtos naktys…
neatvėso…
o lūpos dega,
kaip vakar…
žiemos šerkšnu
plaukai mus nusidažė…
tu abejoji…
man lūpos dega
nuo tavo bučinių…
ir nesvarbu,
kad tu toli…
matau tave
lyg šiol savoj širdy…
Kai uždegsiu akis,
Iš lubų ekrano
Nespalvoti epizodai
Vėl į jas kris…
Matysiu save
Ir artėjančią mirtį –
Ji mėnesius laukė
Gyvojo tunelio gale.
O dangaus buvo mažai…
Nespėjau paliest –
Nužudytą vaikystę
Rado smėlio dėžėj.
Neįžvelgiamam rūke
Pasistatė tėvas tiltą
Ir nuplaukė nuo jo
Su ištvinusia upe.
Bėgau tolyn
Prirašytais takais,
Bet rodyklės juokės
Tik viena kryptim.
O gamta keitė grimą.
Ir kaip įprasta – dalgiu…
Mama nebeužsimerkė pati,
Galbūt todėl neatpažino…
O seserys degino ugnį.
Kad jomis tikėtų.
Išlaistė šlamančią jūrą,
Man atidavė dugną.
Naktys siuntė žodžius…
Prakalbusiais lapais
Nukabinėdavau savo
Nukirstus medžius.
O draugai, susėdę ratu,
Savyje augino žolę…
Aidui kopijuojant jų juoką
Sužėlė keletas kapų.
Ir kaukės šypsojos,
Meilės veidas taip pat.
Ilgai… Bet melas vis tiek
Pavergė jos kojas.
Ir nebuvo kur būti…
Išgrįstos gatvės
Mano kojoms siūlė
Akmenų… truputį.
Ir iš aukšto septinto
Žiūrėsiu kaip ant asfalto
Nupiešta saulė
Į mane krinta…
1999 m.
Norėčiau suskaičiuot džiugias akimirkas
Ir žmones,
su kuriais susitikau.
Ir pasakyt kažkam,
Kad vis dar myliu juos
Ir už gerumą
padėkot kažkam.
Norėčiau suskaičiuot gerumo pamokas.
Pasikartojančias klaidas suprast.
Dar kartą išgyvenus
širdgėlą ir neviltį.
Visiems laikams
iš atminties išmest.
Norėčiau suskaičiuot
Ir savo nuodėmes
Kurių gyvenime
dažnai darau.
Prašau atleist už sunkų žodį man
O nuodėmes
išpirkti privalau.
Sunkiausia suskaičiuot skaudžias akimirkas
Žmones visus, kuriuos
mačiau kadais.
Kažką myliu,
kažko net neprisimenu.
Išėjusių nemoku dar paleist.
Dabar geidžiu
išgirst akmens tylėjimą
Ir su drugeliais
tyliai paplepėt
Susidraugaut su keturiais pasaulio vėjais
Ir praeities
daugiau nebeminėt.
Ak, tie prisiminimai – bejėgis esi prieš juos.
Lenda galvon it skruzdės pro menkiausius plyšelius.
Užkimštum kiekvieną, bet neapčiuopi jų, nematai,
Tad, žalčiai, ir naudojasi tavo negalia…
O gal ir gerai, kad lenda, kad braunasi?
Kad nemigos naktimis guodžia, gaivina,
Tartum atsitiktinai primindami, jog neverta
Užsisklęsti savyje, pasidavus nevilčiai- – –
Ką ten gal ir gerai! Tiesiog nuostabu,
Kad po šitiekos metų jie dar gyvi ir žvalūs.
Su vaikystės ir jaunystės kvapais ir kvapeliais,
Su laimingiausių metų ryškiausiais atvaizdais…
Aišku, yra ir pernelyg įkyrių prisiminimų,
Per jėgą galvon prasiskverbiančių. O gal ir laisvai
Pro tyčia pravertus vartelius įsliūkinančių?
Gal tik veidmainiauju sakydamas, kad įkyrėjo?
Žmogau, žmogau, kas tu būtum be praeities vaizdinių!
Tuščia statinė, atsiduodanti silkėm?
Betgi ir silkių kvapai taip pat tavo prisiminimai.
Ne patys geriausi, bet ir ne patys blogiausi iš jų…
Vadinasi, visiškai tuščių, be prisiminimų, žmonių nėra.
Net bepročių galvose jie knibždėte knibžda, brazda,
Bandydami jiems nušviesti kelią į tą nuostabų laiką,
Kai dar buvo jauni ir sveiki, gerai žinojo, kuo tikrai esą…
————–
Ak, jūs mano prisiminimai, atleiskit, jei netyčia įžeidžiau.
Nepalikit manęs, braukitės, skverbkitės, gaivinkite sielą.
Be jūsų, net pačių skaudžiausių, aš jau ne aš būsiu
Gal net aname, paslaptingiausiame, pasaulyje…
Kaip gaila man senų dienų, kurios praėjo,
Kai plaukus puošė nuostabi kasa.
Kada linksma, be rūpesčių bėgiojau aš su vėju,
Kai išbraidyta buvo basomis rasa.
Kaip gera buvo pievoj pagulėti
Ir smelkė nosį kvapas nupjautos žolės.
Kaip mėgdavau kasdien į debesis žiūrėti,
Ar jausti aromatą vos pražydusios žolės.
Kiek pienių išpūsta, ramunių išskaičiuota
Ir šitas kvailas klausimas – mylės ar ne?
O kiek sapnų, svajonių išsvajotą,
Kad, rodos, visa tai mačiau kine.
Už iškeptą močiutės krosnyj „bandą“
Už tuos senus gerus laikus,
Širdis išpasakot žodžių neranda
Ir jausmas toks romantiškai gaivus.
Šalia namų išmindžioti miškeliai,
Kur kažkada man žaisti taip patiko.
Ir, žinoma, mano mieli seneliai,
Kurie anapilin išėjo, jų neliko.
Bet skrieja metai, tartum Paukštė mėlynoji,
Jau neskaitai ramunių, neturi kasų.
Visur leki, skubi, visad vėluoji,
Nelieka laiko jau išbrist rasų………..
Iš praeities sugrįžta vėl vaizdai,
Mūs gimtas miestas ir būrys draugų.
Ach, kokie buvo nuostabūs laikai,
Koks mielas kvapas tėviškės laukų.
Kaip bėga metai, jų nesustabdyti,
Dabar dar jaunas, ryt nieko nesinori.
Šiandien dar traukia kažką naujo padaryti,
O ryt džiaugies žmogus tuo, ką turi.
O kažkada norėjosi greičiau užaugti
Ir būti savarankiškam laisvam.
Rytais taip gera būdavo pasnausti,
Išbėgti iš namų, iš Lietuvos visam.
Ir bėgom, rodėsi, greičiau už vėją
Per pievas, klonius, per miškus.
Trependami pražydusią tik vakar gėlę,
Išmindami raiste naujus takus.
O kiek svajonių buvo ateičiai sudėta,
Kuo būsim, ką turėsim, kaip kas bus.
Aš vis prisimenu vaikystę mūs saulėtą,
Save, savo draugus, vaikų namus.
Iš atminties man niekaip neišdyla
Mūs jaunas sodas, pilnas obuolių.
Tas ežeras, iš kurio saulė kyla,
Senelio pieva, visada pilna gėlių.
Atsimenu, kaip grėbdavome šieną
Ir pynėme iš pienių vainikus.
Basa bėgiodavau tada aš po ražieną,
Kaip rinkdavau miške baravykus.
Atrodo tiktai šito ir reikėjo,
Gyvenimas turėjo būt puikus.
Kodėl iš ten pabėgti vis norėjau,
Kodėl norėjosi pamiršti tuos laikus?
Kiek daug klaustukų, klausimų neatsakytų,
O dar daugiau senų draugų nesutiktų.
Ir viskas, kas čia buvo pasakyta,
Liks tik prisiminimuose iš tų senų senų laikų.
Mažytės mano laimės pamatai
Kasdien vis yra
Ir juokęsis gyvenimas, antai,
Staiga nutyla.
Pakilus paukštė, širdyje
Ratus vis suka.
O kas supras šiandien mane-
Likimo pūką?
Ir vėtys, mėtys vėjas vis,
Skraidins padange.
Nerimstanti širdis sustings-
Šešėlis lange.
Į tūkstantį dalių suskils
Prisiminimai,
Tik kas juos vėl visus surinks?
Pilni arimai…
4R klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui