Prisiminimai

Kaip gaila man senų dienų, kurios praėjo,
Kai plaukus puošė nuostabi kasa.
Kada linksma, be rūpesčių bėgiojau aš su vėju,
Kai išbraidyta buvo basomis rasa.

Kaip gera buvo pievoj pagulėti
Ir smelkė nosį kvapas nupjautos žolės.
Kaip mėgdavau kasdien į debesis žiūrėti,
Ar jausti aromatą vos pražydusios žolės.

Kiek pienių išpūsta, ramunių išskaičiuota
Ir šitas kvailas klausimas – mylės ar ne?
O kiek sapnų, svajonių išsvajotą,
Kad, rodos, visa tai mačiau kine.

Už iškeptą močiutės krosnyj „bandą“
Už tuos senus gerus laikus,
Širdis išpasakot žodžių neranda
Ir jausmas toks romantiškai gaivus.

Šalia namų išmindžioti miškeliai,
Kur kažkada man žaisti taip patiko.
Ir, žinoma, mano mieli seneliai,
Kurie anapilin išėjo, jų neliko.

Bet skrieja metai, tartum Paukštė mėlynoji,
Jau neskaitai ramunių, neturi kasų.
Visur leki, skubi, visad vėluoji,
Nelieka laiko jau išbrist rasų………..

Iš praeities sugrįžta vėl vaizdai,
Mūs gimtas miestas ir būrys draugų.
Ach, kokie buvo nuostabūs laikai,
Koks mielas kvapas tėviškės laukų.

Kaip bėga metai, jų nesustabdyti,
Dabar dar jaunas, ryt nieko nesinori.
Šiandien dar traukia kažką naujo padaryti,
O ryt džiaugies žmogus tuo, ką turi.

O kažkada norėjosi greičiau užaugti
Ir būti savarankiškam laisvam.
Rytais taip gera būdavo pasnausti,
Išbėgti iš namų, iš Lietuvos visam.

Ir bėgom, rodėsi, greičiau už vėją
Per pievas, klonius, per miškus.
Trependami pražydusią tik vakar gėlę,
Išmindami raiste naujus takus.

O kiek svajonių buvo ateičiai sudėta,
Kuo būsim, ką turėsim, kaip kas bus.
Aš vis prisimenu vaikystę mūs saulėtą,
Save, savo draugus, vaikų namus.

Iš atminties man niekaip neišdyla
Mūs jaunas sodas, pilnas obuolių.
Tas ežeras, iš kurio saulė kyla,
Senelio pieva, visada pilna gėlių.

Atsimenu, kaip grėbdavome šieną
Ir pynėme iš pienių vainikus.
Basa bėgiodavau tada aš po ražieną,
Kaip rinkdavau miške baravykus.

Atrodo tiktai šito ir reikėjo,
Gyvenimas turėjo būt puikus.
Kodėl iš ten pabėgti vis norėjau,
Kodėl norėjosi pamiršti tuos laikus?

Kiek daug klaustukų, klausimų neatsakytų,
O dar daugiau senų draugų nesutiktų.
Ir viskas, kas čia buvo pasakyta,
Liks tik prisiminimuose iš tų senų senų laikų.