Ak, tie prisiminimai – bejėgis esi prieš juos.
Lenda galvon it skruzdės pro menkiausius plyšelius.
Užkimštum kiekvieną, bet neapčiuopi jų, nematai,
Tad, žalčiai, ir naudojasi tavo negalia…
O gal ir gerai, kad lenda, kad braunasi?
Kad nemigos naktimis guodžia, gaivina,
Tartum atsitiktinai primindami, jog neverta
Užsisklęsti savyje, pasidavus nevilčiai- – –
Ką ten gal ir gerai! Tiesiog nuostabu,
Kad po šitiekos metų jie dar gyvi ir žvalūs.
Su vaikystės ir jaunystės kvapais ir kvapeliais,
Su laimingiausių metų ryškiausiais atvaizdais…
Aišku, yra ir pernelyg įkyrių prisiminimų,
Per jėgą galvon prasiskverbiančių. O gal ir laisvai
Pro tyčia pravertus vartelius įsliūkinančių?
Gal tik veidmainiauju sakydamas, kad įkyrėjo?
Žmogau, žmogau, kas tu būtum be praeities vaizdinių!
Tuščia statinė, atsiduodanti silkėm?
Betgi ir silkių kvapai taip pat tavo prisiminimai.
Ne patys geriausi, bet ir ne patys blogiausi iš jų…
Vadinasi, visiškai tuščių, be prisiminimų, žmonių nėra.
Net bepročių galvose jie knibždėte knibžda, brazda,
Bandydami jiems nušviesti kelią į tą nuostabų laiką,
Kai dar buvo jauni ir sveiki, gerai žinojo, kuo tikrai esą…
————–
Ak, jūs mano prisiminimai, atleiskit, jei netyčia įžeidžiau.
Nepalikit manęs, braukitės, skverbkitės, gaivinkite sielą.
Be jūsų, net pačių skaudžiausių, aš jau ne aš būsiu
Gal net aname, paslaptingiausiame, pasaulyje…