Juokas

Eidamas namo, praeinu pro daugybę namų –
kai kurie gražūs,
kai kurie brangūs,
kai kurie viliojantys –
bet mano širdis ima smarkiau plakti,
kai pasuku keliu
ir pamatau savo namus, įsikūrisius priešais kalvą.
Aš ypač didžiuojuosi savo namu ir tuo,
kaip jis atrodo, nes [ats braižiau jo brėžinius.
Pastačiau jį gana didelį –
jame netgi yra darbo kambarys –
dabar jame gyvena du paaugliai berniukai.
Jame buvo svečių kambarys – dabar mano dukra ir devynios jos lėlės yra
nuolatinės jo viešnios.
Jame buvo mažas kambarėlis –
Peg tikėjosi, kad jis bus skirtas siuvimui –
du berniukai, besisupantys ant apatinės durų dalies,
vadinas kambarį savu.
Taigi dabar neatrodo,
kad daug prisidėjau prie šio namo architektūros.
Bet namas taps erdvesnis –
vienas paskui kitą vaikai išeis
į darbą,
į koledžą,
į tarnybą,
į savus namus,
ir tada vėl bus
svečių kambarys,
darbo kambarys
ir siuvimo kambarys
skirti tik mums dviem,
Bet jie nebus tušti –
kiekvienas kampas,
kiekviena įpjova
kavos stalelyje
bus pripildyta daugybės prisiminimų.
Prisiminimų apie iškylas,
šventes, Kalėdas, budėjimus prie lovos, vasaras,
laužus, žiemas, vaikščiojimą basomis,
išvykas atostogauti, kates,
pokalbius, juodas akis,
mokyklų baigimus, pirmuosius pasimatymus,
žaidimus kamuoliu, kivirčus,
indų plovimus, dviračius,
šunis, plaukiojimą valtimis,
sugrįžimus į tuščius namus po atostogų,
valgius, triušius
ir tūkstančius kitų dalykų,
užpildančių gyvenimus tų,
kurie auginą penketą.
O mudu su Peg tyliai
sėdėsime prie ugnies
ir klausysimės
iš sienų sklindančio juoko.