Medžiai

Kiek metų jis į vandenis žiūrėjo-
Pakrante bėgo laikas,o su juo viltis ,
Kad jo vaikai, iš baudžiavos išėję,
Kitus kraštus laisvi lankys.
O jis stovės į šonus įsirėmęs ,
Kol šaknys jį pakriūtėje laikys…
Gal lemta jam,žilam senoliui ,
Ilgai žiūrėti,kaip stirniukės,briedžiai
Po ežero bangas rytais braidys.
Kai sakom,kad istorija-tai raštai ,
Išlikę laiškuose, siųsti kitoms šalims
Ir kunigaikščių žygy su kardu …
O reikia tik priglusti prie kamieno
Ir suprasti- drevė tarsi burna bedantė
Lyg šaukia grįžti prie savų krantų.
2008

Nutįsusi kelelio pakrašty giraitė
Palydi juo keliaujančius
Ir žiūri iš aukštai-
Į visada žalias skaras
Lyg įsisiautusios eglaitės
Man primena linksmas
Ir besišypsančias mergaites,
Kurioms tik vėjas
Supina kasas gražiai.
Čia medžiai kaip galiūnai
Pakrašty išaugę
Ir šakomis pajutę laisvę,
Nebenorėtų drebulėlėms nusileist…
O kas galėtų pasiginčyti,
Kad ąžuolui vienišiui
Nesaugu prie kelio augti-
Jo giles renka, daugina
Ir tai – gerai…

2008

Išsirikiavę medžiai ,
Lyg iš miego atsikėlę.
Šilta ,be vėjo dar diena.
Pakriūtėje nutįsę uodegos-
Ilgi lapų šešėliai
Ir tarsi žiūri į mane.
Po beržo garbanom sustojau ,
Paukštelių giesmininkų negirdžiu ,
O kėkštas gal giles ,
O gal kankorėžius nešioja ,
Nes uodegos vis sušmėžuoja
Virš medžių ir mūsų galvų.
Vienodai,rodos,vasarą palydim-
Ir medžiai,paukščiai ,vabalėliai
Šiugžda po nukritusiu lapu…
Paklausius Urvenos nurimusios ,
Į dangų jos vandenyse pasižiūrėjus ,
Lyg po maldos namo grįžtu.
2008

Prieš saulę savo vaikučius
Lyg plunksneles iškėlęs
Taip džiaugiasi kaimynais-
Ąžuolais,klevais,beržais…
Po kojom gervuogės sužėlę
Ir priešui prasibraut neleis.
O viršuje- dangaus mėlynė
Be debesų- niūrių audrų ,
Bet jo vaikams
Juk reikia gūsio vėjo,
Kad nusineštų prie upelio,
Kur kiti išdygo –
Globojami,myluojami ,
Pagirdyti išleido daigelius .
O!Kaip surinkti sėklas ,
Kuokštais kybančias
Ant uosio senutėlio ,
Kada jo lūkesčiai
(Kaip ir kiekvieno )
Veltui nepradingo-
Apgaubti jaunuolyną lapų vainiku.
2008

Per mišką upeliukas vos virvena…
Gyvenimo pasirinkimas-
Tik siaura vaga ,
Jeigu vanduo po šaknimis
Net prasigraužia ir nubėga-
Kokia trapi mūsų kasdienė
Būsena prieš amžinąjį laiką ,
O einame į rytdieną
Vis iškelta galva…
Ir skubame nepažiūrėdami
Po savo kojom,bėgam ,
Lyg paskutinė būtų ši diena …
O kada akys -mūsų šaknys
Ašarom pritvinkusios sudrėksta ,
Lyg medžiai į upelį
Į save pažvelgiam iš arti.
Sustoti negali,kol vanduo bėga ,
Į praeitį sugrįžti-per toli.
2008

Ruduo ir skietmedžio
Kriauklelės prasivėrė…
Kaip iš toli žėruoja
Jo rausva galva ,
O kam pakibusios
Vis tilindžiuoja ašarėlės ,
Geltonai nusidažiusios-
Gal gaila vasarėlės ,
Kuri pakrūmėmis nubėgo ,
Palikus smilgas papilkėjusias ,
Užmerkusi gėlelių akeles.
Bet štai- pakrūmes papuošė ,
Spalvų kiek prisidėjo!
Be širdgėlos sakau:
-Sudie,tiktai ateik rytoj ,
Kai širdis laukia prisikėlus-
Su skietmedžio paženklintom
Naujų vilčių ribom…
2008

Žmogus pasaulyje-
Tai nulaužta šakelė
Lyg sėklos pumpurėlis
Baltame sniege…
Gali ir likti ten ilgam
Visai nepastebėtas ,
O gal užmins kažkas
Bėgiodamas miške.

Ir neilgai žaliuosi ,
Jei kažkas atskyrė
Nuo motinos,gimtinės
Ar savo namų ,
Išnyksta tautos-
Ir istorija visų nežino ,
O ką gi reiškia
Vienišas žmogus…

Tik pažiūrėk,kaip ant kalvelių
Medžiai šoka lyg padūkę ,
Pasidabinę,apsikaišę rūbais nuostabiais…
Visai nepaiso,kad vardai kitokie
Ir kalba pučiant vėjui
Visi kitaip-šiurena įvairiai.
Ir ąžuolai, tvirtai apsikabinę ,
Galingom kojom į pakriūtę kaukši ,
Kada sausas šakas aplanko
Vis nepavargstantis genys ,
O saulė nusišypso iš dangaus mėlynės
Ir debesų vartus atvėrusi
Paklauso,pasižiūri vėl į aukštį ,
Kaip išskrendančių į pietus žąsų
Gagenimas į šokio ritmą groja įsipynęs ,
O su jomis plazdena ir mana širdis.
2008

Kada žiūriu į moters veidą ,
Prisimenu mamos akis ,
Apsunkusį nuo rūpesčių ,
Nelaimių , gimdymų
Jos liemenį, iki juosmens kasas…
Gal palaužta pušis-
Menu ir jos vešlias šakas .
Matau įdiržusius motulės delnus ,
Bet dar ilgai stiprias ,
Nors ir sugrubusias rankas.
Dažnai galvoju,kaipgi vardą renka, –
Kad jis lydėtų,gelbėtų kažką
Ir virš galvos spindėtų ,
Kai su meile taria ,
Vėliau vadina tik mama…
Kodėl neduoda gimusiai
Pušelės vardo,juk ji žaliuoja ,
Auga smėlyje tokia liekna
Ir atkakli-nebijo vėjų ,
Net žiemą pasipuošus-
Amžinai auginanti
Ir visada žalia…
2008

Tarp drebulėlių ,ąžuolų ,
Klevų ir uosių,beržų baltaliemenėlių
Eglutė stovi į mergelę panaši
Žaliam medžių šešėly…
Jai ankšta tarp palinkusių šakų-
Lapus lyg plaukus nuo akių nubraukus
Į kelią žiūri,kur paskubomis
Žalioji vasara nuėjo,jos nebesulaukus.
Ruduo,o alksniai dar žali
Ir stiebiasi krūmokšniai-
Nori būti didesni ,
Su eglele net žiemą augti.
Sulauks šalnų,visų lapai nukris ,
Eglelė tiktai žaliu rūbu džiaugsis …
Bet ar bus gera,kai balti
Kalneliai nebekvies
Su debesėliais kilt į aukštį?
2008

Galingos šakos
Ąžuolą apgaubia
Ir glosto vėjui pučiant
Veidą ir akis…
O rankos visada
Jam būna gailestingos-
Prisiima tik sau audras.
Ir lūžta ,krinta net su lapais…
Gerai,kai barsto
Rudenį subrendusias giles.
O būname labai neišmintingi ,
Kai laužiam dėl garbės
Vainikams jo šakas.
Jis stovi vienas tarp berželių
Išskleidęs taip plačiai šakas-
Mums rodo kelią ,
Kaip širdis ir rankas suglaudę
Šlamėtume lyg vientisa giria ,
Deja…
2008