Nutįsusi kelelio pakrašty giraitė
Palydi juo keliaujančius
Ir žiūri iš aukštai-
Į visada žalias skaras
Lyg įsisiautusios eglaitės
Man primena linksmas
Ir besišypsančias mergaites,
Kurioms tik vėjas
Supina kasas gražiai.
Čia medžiai kaip galiūnai
Pakrašty išaugę
Ir šakomis pajutę laisvę,
Nebenorėtų drebulėlėms nusileist…
O kas galėtų pasiginčyti,
Kad ąžuolui vienišiui
Nesaugu prie kelio augti-
Jo giles renka, daugina
Ir tai – gerai…

2008