Tylu tylu…

Tylu tylu…

Paliečiu kaktą ,antakius
Ir lūpose svajonių aidas –
Klausau,kaip žodžiai liejasi ,
Lyg šoktų snaigės už langų ,
Kai tavo skruostą glostau švelniai ,
Delnuose šilumą jaučiu .
Naktis prie lango prisiglaudus-
Aplink tylu tylu tylu…
Ant balto lapo raidės rauda ,
O kažkodėl vis nematau akių…
Gal buvo šaltos mano rankos ,
Neuždegiau prie durų žiburių .
Suklupo nerimas prie slenksčio ,
Kad džiaugsmas nepasuktų
Vėl pro šalį arba visai kitu keliu.
O gal ir aš ne ten einu?..
2008

Tylu

Tylu

Tylu.Joks paukštis nepraskrido ,
Nei žveris prabėgo-
Kur pūpso patalėliai
Samanų žalių, ramu.
Kur skuzdėlytės,vabalėliai
Po darbų užmiega ,
O triūsu voro atsidžiaugti negaliu.
Gražu.Šalna dar neprabėgo ,
Nepurto rudens vėjas
Dar kankorėžių gelsvų…
Sakyk,kodėl tokios tylos,
Sielos ramybės
Po savo stogu niekaip nerandu?
2008

Tyla

Tyla

Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai,
Kad paukštis skrisdamas pro šalį manęs nepasibaido.
Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai,
Audra mano kieme nurimsta,
O vėjas skalbinių neskraido…
Galbūt man taip tiktais atrodo,
Bet ten, kur aš einu, nutyla žmonės.
Vanduo bangelėmis į krantą
Skuba pas mane ir nesustoja.
Aš gyvenu taip tyliai,
Kitiems atrodo, kad nuobodžiai,
O aš žinau, triukšme išgirsti tylą
Tegali tas, kurio vidus nutyla.
Kaip tyliai teka saulė, saulė leidžias,
Kaip tyliai eina laikas, žiedas skleidžias,
Taip tyliai gyvenu aš tyliai laukiu,
Dar didesnės tylos, kuri visus pašaukia.

Irena Barvydė “Gyvenimo gėlė”
ISBN 9986-848-38-5

Tyla

Tyla

Tyla…
Ir taip tūkstančius metų
Kaip dulkė
Nebyliai einu
Į tave,
Žmogau,
Žmogumi aš
Tapau.
Tyla…
O pasaulis –
Taškas baltam viduje –
Mano prarytas.
Tyla…
Ji auka!
Aš auka!
Tu auka!
Mes visi
Aukojamės tau,

o dangau:
Ir tyla,
Ir baltas balandis…
Nesvarbu –
Aš tariu.
Aš lieku.
Aš skrendu
Į tave,
Žmogau,
Žmogumi aš
Nebyliai
Tapau

3k klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Brendu aš per tylą

Brendu aš per tylą

Brendu aš per tylą… brendu, sustoju…
Tikiu, jog švystelsi šypsniu blankiu.
Aš tik žmogus, aš tik svajoju…
Dangus ir žemė – aš ir tu.

Raudono saulėlydžio gęstančios žaros
Nugrimzdo į smėlį, prarijo bangas,
Žvaigždėtosios pušys užmigo šešėliuos
Ir kelia iš sapno, kažin ar atras.

Išdžiūvusias kriaukles pajūrio vėjas
Užpustė geltonom smėlio pilim,
Užgeso mėnulis, taip ryškiai švytėjęs,
Ir viskas nugrimzdo gilion užmarštin.

Brendu aš per tylą… nenoriai sustoju…
Iš rankų širdis jau pabiro smiltim…
Aš tik žmogus, aš tik svajoju –
Danguj ir žemėj būt su tavim.

3k klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Tyla

Tyla

Išeik kartu į baltą tylą
Įsiklausyk į virpančius garsus
Tai medžiai
Žodžiais man prabyla
Kai gėlės žydi pabaly
Ir paukščiai skrenda
Neša skardžią giesmę
O pumpurėlis skleidžias
Po lietaus
Mano tėvynė
Žalvarinis miestas
Tėvelio rankos ir
Šeimos veidai

5 a klasė
Radvilėnų vidurinė m-kla
Kauno rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Tyla kartais skiria

Tyla kartais skiria

Jis matė, kaip
pavasary (je)
išryškėja jos raumenys.
Jis nujautė, kodėl
Ji kartais ištirpsta nebūtyj.
Jis galvojo, kam
Ji šluostosi savo kojų pirštus.
Jis senas stuobrys,
Neklausinėjo ir neprižiūrėjo.
Dabar jis merdi, o ji išėjo.

9 klasė
Šeduvos vidurinė m-la
Radviliškio rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Tylos minutė

Tylos minutė

Susipynė šakom medis,
Stovintis prie kapinių,
Ir nė žodžio neprataręs
Svyravo ten lig paryčių.

Dar palaukęs valandėlę,
Jis sulaukė ir svečių:
Jie atėjo aplankyti
Ten gyvenusių žmonių.

Ilgai laukė susimąstę –
Gal pratars žodelį kas…
Bet palaukę nesulaukė
Net žodelių: “Gyvas aš!”

7 klasė
Šeduvos vidurinė m-la
Radviliškio rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Tyla-2

Tyla-2

Aš
nežino-
jau, kodėl du
žmonės tyli, kada
pasaulyje tiek žodžių
įvairiausių?
Ir
mes abu
per naktį pra-
sėdėjom, besiklau-
sydami gražios tylos.

Da-
bar ži-
nau, kodėl du
žmonės tyli: kiek-
vienas žodis turi savo
širdį, kiekvienas žodis tu-
ri savo mirtį. O tai suprasti ga-
li-
ma
ne kal-
bant –
tylint.

J.Mačiukevičius