Tu esi žemės vaikas,
Kaip paleistas mamos
Valdovas mano širdies
Pakerėtos nesuprantamai
Tu esi mana dalis
Kaip tu esi žemės dalis
Kaip mes visi lietaus surišti
Kaip šokio judesys
Guvus ir gyvas, trumpas ir taiklus
Tu esi mano širdis.
Dulksnoja lietus kaip rasa
Užkloja rūku laukus ir kalvas.
Aplink taip lygiai nyku.
Skęsta aidas – ir vėl tylu.
Klykė paukštė. Toli. Viena.
Verkė iš skausmo pilkas dangus
Medžiai, nuleidę šakas
Gedėjo ir keikė dievus.
Kam, davę džiaugsmą, dievai
Pasėjo ir skausmą širdy?
Kai kylant į dangų aukštai,
Lūžus sparnui, kristi turi.
Skausmas nutvilko staiga.
Išgrynina sieloj jausmus.
Rasoja kančia tyra
Ir ašarų dulkia lietus.
Rudens lietus ir bara, ir graudena.
Gerai žinai, kad beria lyg paskutinius,
Seniai šiltai skambėjusius lašus,
Bet brangūs šie mažyčiai pinigėliai,
Nes dengia jau pageltusius lapus.
Sudie, sakysiu mielai vasarėlei
Ir gulbėms, nuplasnojusioms aukštai,
Kutena rudos smilgos veidą,
O, rodos, byra tartum ašarėlės,
Bet – tai šalti rudens lašai.
Švelnų, liūdną lietų
Vakaras paliejo.
Tūkstantis poetų
Laukė ir tylėjo
Ir bijojo: lietūs
Skleidę liūdesį paliaus,
Eilėse neradę vietos,
Vėl į dangų nukeliaus.
Begaliniai, sidabriniai,
Krištoliniai lietūs lyja,
Laisto rūtą, laisto mėtą,
Laisto rožę ir leliją.
Laumė juostą pakabina
Kaip vainiką – danguje.
Veršis šokdamas mėgina
Nuo dangaus nutraukti ją.
Piemenėliai, į miškus,
Į lankas ir į laukus
Bėkit, rėkit ir dainuokit,
Su jaunom karvytėm šokit,
Su lakštingalom giedokit:
Jau pavasaris pas mus!
Lietus plonom stiklinėm kojom
Po visą sodą bėginėja.
Lazdyno žalsvos šakos moja,
Džiaugsmingai krūpčioja alėja.
Miško aikštelėj senas beržas
Iškėlė žalią kiaurą skėtį,
Ir iš vandens purienos veržias
Pasaulį auksu sužavėti.
Geltonu vingiu žaibas liejas,
Nurieda dundesys platus.
Po visą žemę bėginėja
Stiklinėm kojom tas lietus.
Man silpna, – skausmas tolumoj.
Dėja, gyvenimo aistroj aš suklupau.
Džiaugiuosi tuo, kuo aš esu.
Bet dar prisimenu LIETUS!
Pasiilgau aš lietaus,
Kaip motina pasiilgsta sūnaus,
Pasiilgau aš vandens,
Taip, kaip skulptoriui reikia akmens.
Lietus, – bala, – galų gale vanduo
Tai visa tai su kuo…
Aš noriu susilieti ir
Po truputį toli nutekėti…
2001
Tylu. Už lango beldžiasi lietus.
Tylu. Šiam kambary tik aš ir tu.
Tu stovi. Aš tyliu…
Už lango beldžiasi lietus.
Tu išeini, o aš lieku…
Už lango beldžiasi lietus.
Tolumoje nuaidi tavo žingsniai,
Kurie kaskart stipriau sužeidžia mono širdį…
Kodėl? Kodėl tu išėjai?
Kodėl mane čia palikai?
Nejaugi nematai-juk aš kenčiu…
Kodėl tavoj širdy beprotiškai tylu?
Na, ir nereikia man taves,
Nereikia tavo mėlynų akių šviesos
Ir tos užuojautos tavosios prakeiktos…
Geriau jau mirsiu,
Nusinešiu šitą meilę į kapus:
Tenai bent ji nežus…
Na, ne, manęs nesigailėk –
Tiesiog nekęsk arba mylėk…
2G klasė
J.Janonio gimnazija
Šiaulių rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui