Dulksnoja lietus kaip rasa
Užkloja rūku laukus ir kalvas.
Aplink taip lygiai nyku.
Skęsta aidas – ir vėl tylu.

Klykė paukštė. Toli. Viena.
Verkė iš skausmo pilkas dangus
Medžiai, nuleidę šakas
Gedėjo ir keikė dievus.

Kam, davę džiaugsmą, dievai
Pasėjo ir skausmą širdy?
Kai kylant į dangų aukštai,
Lūžus sparnui, kristi turi.

Skausmas nutvilko staiga.
Išgrynina sieloj jausmus.
Rasoja kančia tyra
Ir ašarų dulkia lietus.