Kelias

Kelias

Labai labai pavargau,
O mano kelias dar ilgas.
Šalikelėj jo suklupau,
Lyg būčiau Dievo pasiilgus.

Į Jį rankas aš keliu,
Debesys delnus man glosto.
Balsu, visai nebyliu –
Prašau, kad mane Jis paguostų!

Kad sieloj surinktų spalvas,
Kelyje žyburėlį įžiebtų.
Į mane, kad ištiestų rankas –
Šviesoje – lengviau jas pasiekti!

Kad pėdas tame kelyje,
Mažais kaubūrėliais supiltų.
Ar eitų, lyg Draugas šalia
Ir visas tiesas išpažintų.

Sunku susitart su savim,
Tą tamsą, saule užlieti.
Į Pasaulį atvira širdim,
Lyg į jūra upe įsilieti.

Ir mano kelias

Ir mano kelias

Į ežero melsvas akis
Vingiuoja kelias-švytintis upelis
Ir pasakoja,kaip keliavo-
Per pievas ir kalvas
Dienų dienas,naktis ,
Kol prie savųjų vandenų
Daugiau patyręs atkeliavo ,-
Pasidalinti savo mintimis…
Jo kalbos paslaptis
Galingi medžiai saugo –
Juk nežinai,kokia kitų mintis…
Nevaikščiotuos keliuos
Tik dilgėlės gražiai užauga-
Nebepraeis,jeigu laike kas pasiklys …

Tik pažiūrėk,kokia ramybė-
Net povandeninės srovės
Nedrumsčia žavesio gerų akių.
Žiūriu į vandenį-didžiausią
Žemės lobį ,
Žinau-gerumą ir draugystę
Saugoti turiu.

Kryžkelė

Kryžkelė

Galbūt tik aš vis nepabėgu
Nuo kryžkelės iš akmenų grįstos ,
Kada keliai ir be manęs nubėga
Ir palieku prie namo slenksčio
Arba kloniuose žaliuos…
Tai kas ,kad nuolatos vilioja kalvos ,
Apanka nuo spalvų širdis,
Dažnai vis ieškau vedlio,
Atramos,kai lūžta įprastinės spalvos…
Jaučiu,kad paskutinė
Ir vienintelė viltis
Jau iš po kojų slenka
Ir po žemėm skverbias –
Pasiremiu ant klibančios lazdos.
Toliau jėgų keliauti neužtenka…
O gal tik noro pastovėti prisiliestus
Prie amžinos gyvenimo šakos?..

Kelelis

Kelelis

Išblunka nuotraukos
Ir atmintis senelių ,
Pranyksta net kryželiai ,
Išvirsta medžiai iš šaknų ,
Žolė užėjo ant kelelio ,
Visai nepastebiu ,
Kada ji pakeitė stiebelį-
Kasmet žaliuoja
Tuo pačiu metu.
O eina kojos ,
Jeigu smėlis geltonuoja
Ir pravažiuoja ratai
Paraginami botagu .
Gal grįžta dar į trobą ,
Kur senas dainas niūniuoja
Močiutė prie ratelio ,
Vaikaičiai klauso
Pasakų iš atminties
Ir bijo slibinų…
Kur bėga pro medžius
Plonytis siūlas-kelias ,
O gal tos trobos
Stovi be langų?
2008

Vėlyvas keleivis

Vėlyvas keleivis

Neįvyko stebuklas tada,
neįvyks niekados, niekados!
Atvira tik paliko žaizda,
srūva kraujas iš tosios žaizdos.

Tai ne šiltąsai kraujas, oi ne –
Patyrimas tai srūva skaudus. –
Tad alsuoju visa krūtine
jau numirusius žemės aidus.

Prisiglausiu prie žiedo – nuvys
ir jo vietoj erškėčiai bujos.
Bet vėlyvo rudens spindulys
veda vėl tuo krantu prarajos.

Man vaidenas pilis atvira:
bokštai skendi gausiuos žiburiuos,
joje užraktų jokių nėra,
ją regiu širdimi ir gėriuos.

Ją jaunystės regėjau sapnuos –
vaiskią aukštą, lig pat debesų, –
apie ją liūnai, kalvos dainuos,
plauks aidai iš miškų iš visų.

Nors aplinkui tik raistas dygus,
nors prieiti sunku prie pilies, –
viešpatauja ten laisvas žmogus,
jokie prietarai jo nepalies.

Jei išgirsi, kad beldžias vėlai,
Nepabūki beldimo staigaus, –
įsileisti vidun privalai:
einu žemėj ieškodams žmogaus.

Į kelią… kelyje… už jo…

Į kelią… kelyje… už jo…

Vėl visos pastangos per niek
Reikėjo tiek mažai tačiau vis tiek…
Pritrūko taip nedaug kaip visados
Ir viskas vėl kartojas iš pradžios…
Dar kartą tenka nusivilt savim
Ir vėl gyvent su tom mintim
Kurios kankina nuolatos mane
Kai aš sustoju savo kelyje…
Tačiau vėl tenka eiti tuo pačiu keliu
Tikėtis kad daugiau nebus klaidų
Tokių kad aš ir vėl ir vėl turiu
Pradėti viską iš pačių pradžių…
Ir vos kaskart nutinka man tas pats
Aš noriu viską baigti viską mest
Palikti kelią tą kuriuo einu
Ir eit nauju nežinomu keliu…
Ir niekad aš nebūsiu tikras visiškai
Nei kur einu nei kur namai…
Ir nežinosiu niekados
Ar geras kelias tas kurį šiandien renkuos…

2005 birželis
Ernestas

Lino kelias

Lino kelias

Kaip gaila vasaros
Ir žydinčio lino,
Bet jo žydėjimas
Toks trumpas ir trapus.
Jis su žmogum keliauja
Ilgą, ilgą kelią
Primindamas kančias, vargus.
Ir ieškau aš tavęs,
O, mėlynaki line,
Ieškau aš tavęs –
Ir surandu.
Tu taip arti, kai baltą patalą sau kloju,
Kai švenčių stalą
Balta staltiese tiesiu,
Kai nusiprausęs
Veidą rankšluosčiu paliečiu,
Aš švelnų kuždesį girdžiu.
Tu toks gražus,
Gražiausiais raštais išrašytas
Ir toks švelnus,
Nors vadiniesi vyrišku vardu.
Tiktai todėl tu toks,
Kad tiek kančių patyrei
Kol rovė, mirkė, mynė,
Verpė, audė, balino tave…
Tiktai todėl likai toks
Baltas ir švelnutis,
Net ir prie kūdikio kūnelio pritinki.
Nors tu ne vienas eini tą ilgą kelią,
Bet man labiausiai patinki.

6 klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Kelias namo

Kelias namo

Pakeltas ant kojų sukaukia miško aidas
Ir brūzgynų šakos nešvelniai glosto
Nosies galą.
Kažkur spingsi žvakės liepsna.
Jos spindulių pluoštas
Geba nutvieksti rudeniškai šlapią dangų.
Suplėšytas juodas apsiaustas
Vis labiau panašėja
Į sudraskytą viltį – šiąnakt grįžti namo.
Aplink juodų šešėlių muzika
Susipynus su skvarbiu sakų kvapu.
Matau –
Toli ant kalniuko sustoję –
Kryželiai.
Susigūžiu prie nuplikusio medžio kamieno
Ir mano skruostai sudrėksta.
Juos talžo šalti lietaus purslai …

4pb(8) klasė
“Žiburio” gimnazija
Prienų rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Kelias į tave

Kelias į tave

Kelias link Neries
Veda vis mane
Noriu aš sustot
Bet matau tave

Jei matai save
Sąžinės veide
Tu tikėk savim
Savo širdyje

5 a klasė
Radvilėnų vidurinė m-kla
Kauno rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Ilgas kelias

Ilgas kelias

Tyla, kurios vis siela reikalauja,
Taip sunkiai randama.
Dienos šviesa, kurios ironijoj aš dalyvauju,
Man visad atvira.

Nakties tamsybėj, gatvių glūdumoj
Lėti šešėliai slenka,
Užpult grasina dienos tiesoj
Ir šviesą tamsa paverčia.

Tamsa.
Šviesa.
Kova tarp laiko ir belaikės erdvės,
Kai gyvulys dėl nežinomybės išprotės.

Tada, kada žmogus neatlaikys naštos,
Jis savo kūno liesumu užklos
Žemės tamsybę
Ir pakils į šviesą dangaus.

Pabaiga be pradžios,
Žemė be šviesos –
Visa tai tik apgailėtinas melas…
Koks ilgas kelias iki tiesos!