Kelias

  • Kelias

    Labai labai pavargau,
    O mano kelias dar ilgas.
    Šalikelėj jo suklupau,
    Lyg būčiau Dievo pasiilgus.

    Į Jį rankas aš keliu,
    Debesys delnus man glosto.
    Balsu, visai nebyliu –
    Prašau, kad mane Jis paguostų!

    Kad sieloj surinktų spalvas,
    Kelyje žyburėlį įžiebtų.
    Į mane, kad ištiestų rankas –
    Šviesoje – lengviau jas pasiekti!

    Kad pėdas tame kelyje,
    Mažais kaubūrėliais supiltų.
    Ar eitų, lyg Draugas šalia
    Ir visas tiesas išpažintų.

    Sunku susitart su savim,
    Tą tamsą, saule užlieti.
    Į Pasaulį atvira širdim,
    Lyg į jūra upe įsilieti.

  • Ir mano kelias

    Į ežero melsvas akis
    Vingiuoja kelias-švytintis upelis
    Ir pasakoja,kaip keliavo-
    Per pievas ir kalvas
    Dienų dienas,naktis ,
    Kol prie savųjų vandenų
    Daugiau patyręs atkeliavo ,-
    Pasidalinti savo mintimis…
    Jo kalbos paslaptis
    Galingi medžiai saugo –
    Juk nežinai,kokia kitų mintis…
    Nevaikščiotuos keliuos
    Tik dilgėlės gražiai užauga-
    Nebepraeis,jeigu laike kas pasiklys …

    Tik pažiūrėk,kokia ramybė-
    Net povandeninės srovės
    Nedrumsčia žavesio gerų akių.
    Žiūriu į vandenį-didžiausią
    Žemės lobį ,
    Žinau-gerumą ir draugystę
    Saugoti turiu.

  • Kryžkelė

    Galbūt tik aš vis nepabėgu
    Nuo kryžkelės iš akmenų grįstos ,
    Kada keliai ir be manęs nubėga
    Ir palieku prie namo slenksčio
    Arba kloniuose žaliuos…
    Tai kas ,kad nuolatos vilioja kalvos ,
    Apanka nuo spalvų širdis,
    Dažnai vis ieškau vedlio,
    Atramos,kai lūžta įprastinės spalvos…
    Jaučiu,kad paskutinė
    Ir vienintelė viltis
    Jau iš po kojų slenka
    Ir po žemėm skverbias –
    Pasiremiu ant klibančios lazdos.
    Toliau jėgų keliauti neužtenka…
    O gal tik noro pastovėti prisiliestus
    Prie amžinos gyvenimo šakos?..

  • Kelelis

    Išblunka nuotraukos
    Ir atmintis senelių ,
    Pranyksta net kryželiai ,
    Išvirsta medžiai iš šaknų ,
    Žolė užėjo ant kelelio ,
    Visai nepastebiu ,
    Kada ji pakeitė stiebelį-
    Kasmet žaliuoja
    Tuo pačiu metu.
    O eina kojos ,
    Jeigu smėlis geltonuoja
    Ir pravažiuoja ratai
    Paraginami botagu .
    Gal grįžta dar į trobą ,
    Kur senas dainas niūniuoja
    Močiutė prie ratelio ,
    Vaikaičiai klauso
    Pasakų iš atminties
    Ir bijo slibinų…
    Kur bėga pro medžius
    Plonytis siūlas-kelias ,
    O gal tos trobos
    Stovi be langų?
    2008

  • Vėlyvas keleivis

    Neįvyko stebuklas tada,
    neįvyks niekados, niekados!
    Atvira tik paliko žaizda,
    srūva kraujas iš tosios žaizdos.

    Tai ne šiltąsai kraujas, oi ne –
    Patyrimas tai srūva skaudus. –
    Tad alsuoju visa krūtine
    jau numirusius žemės aidus.

    Prisiglausiu prie žiedo – nuvys
    ir jo vietoj erškėčiai bujos.
    Bet vėlyvo rudens spindulys
    veda vėl tuo krantu prarajos.

    Man vaidenas pilis atvira:
    bokštai skendi gausiuos žiburiuos,
    joje užraktų jokių nėra,
    ją regiu širdimi ir gėriuos.

    Ją jaunystės regėjau sapnuos –
    vaiskią aukštą, lig pat debesų, –
    apie ją liūnai, kalvos dainuos,
    plauks aidai iš miškų iš visų.

    Nors aplinkui tik raistas dygus,
    nors prieiti sunku prie pilies, –
    viešpatauja ten laisvas žmogus,
    jokie prietarai jo nepalies.

    Jei išgirsi, kad beldžias vėlai,
    Nepabūki beldimo staigaus, –
    įsileisti vidun privalai:
    einu žemėj ieškodams žmogaus.

  • Į kelią… kelyje… už jo…

    Vėl visos pastangos per niek
    Reikėjo tiek mažai tačiau vis tiek…
    Pritrūko taip nedaug kaip visados
    Ir viskas vėl kartojas iš pradžios…
    Dar kartą tenka nusivilt savim
    Ir vėl gyvent su tom mintim
    Kurios kankina nuolatos mane
    Kai aš sustoju savo kelyje…
    Tačiau vėl tenka eiti tuo pačiu keliu
    Tikėtis kad daugiau nebus klaidų
    Tokių kad aš ir vėl ir vėl turiu
    Pradėti viską iš pačių pradžių…
    Ir vos kaskart nutinka man tas pats
    Aš noriu viską baigti viską mest
    Palikti kelią tą kuriuo einu
    Ir eit nauju nežinomu keliu…
    Ir niekad aš nebūsiu tikras visiškai
    Nei kur einu nei kur namai…
    Ir nežinosiu niekados
    Ar geras kelias tas kurį šiandien renkuos…

    2005 birželis
    Ernestas

  • Lino kelias

    Kaip gaila vasaros
    Ir žydinčio lino,
    Bet jo žydėjimas
    Toks trumpas ir trapus.
    Jis su žmogum keliauja
    Ilgą, ilgą kelią
    Primindamas kančias, vargus.
    Ir ieškau aš tavęs,
    O, mėlynaki line,
    Ieškau aš tavęs –
    Ir surandu.
    Tu taip arti, kai baltą patalą sau kloju,
    Kai švenčių stalą
    Balta staltiese tiesiu,
    Kai nusiprausęs
    Veidą rankšluosčiu paliečiu,
    Aš švelnų kuždesį girdžiu.
    Tu toks gražus,
    Gražiausiais raštais išrašytas
    Ir toks švelnus,
    Nors vadiniesi vyrišku vardu.
    Tiktai todėl tu toks,
    Kad tiek kančių patyrei
    Kol rovė, mirkė, mynė,
    Verpė, audė, balino tave…
    Tiktai todėl likai toks
    Baltas ir švelnutis,
    Net ir prie kūdikio kūnelio pritinki.
    Nors tu ne vienas eini tą ilgą kelią,
    Bet man labiausiai patinki.

    6 klasė

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Kelias namo

    Pakeltas ant kojų sukaukia miško aidas
    Ir brūzgynų šakos nešvelniai glosto
    Nosies galą.
    Kažkur spingsi žvakės liepsna.
    Jos spindulių pluoštas
    Geba nutvieksti rudeniškai šlapią dangų.
    Suplėšytas juodas apsiaustas
    Vis labiau panašėja
    Į sudraskytą viltį – šiąnakt grįžti namo.
    Aplink juodų šešėlių muzika
    Susipynus su skvarbiu sakų kvapu.
    Matau –
    Toli ant kalniuko sustoję –
    Kryželiai.
    Susigūžiu prie nuplikusio medžio kamieno
    Ir mano skruostai sudrėksta.
    Juos talžo šalti lietaus purslai …

    4pb(8) klasė
    „Žiburio” gimnazija
    Prienų rajonas

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2002”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Kelias į tave

    Kelias link Neries
    Veda vis mane
    Noriu aš sustot
    Bet matau tave

    Jei matai save
    Sąžinės veide
    Tu tikėk savim
    Savo širdyje

    5 a klasė
    Radvilėnų vidurinė m-kla
    Kauno rajonas

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2002”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Ilgas kelias

    Tyla, kurios vis siela reikalauja,
    Taip sunkiai randama.
    Dienos šviesa, kurios ironijoj aš dalyvauju,
    Man visad atvira.

    Nakties tamsybėj, gatvių glūdumoj
    Lėti šešėliai slenka,
    Užpult grasina dienos tiesoj
    Ir šviesą tamsa paverčia.

    Tamsa.
    Šviesa.
    Kova tarp laiko ir belaikės erdvės,
    Kai gyvulys dėl nežinomybės išprotės.

    Tada, kada žmogus neatlaikys naštos,
    Jis savo kūno liesumu užklos
    Žemės tamsybę
    Ir pakils į šviesą dangaus.

    Pabaiga be pradžios,
    Žemė be šviesos –
    Visa tai tik apgailėtinas melas…
    Koks ilgas kelias iki tiesos!