Tyla, kurios vis siela reikalauja,
Taip sunkiai randama.
Dienos šviesa, kurios ironijoj aš dalyvauju,
Man visad atvira.

Nakties tamsybėj, gatvių glūdumoj
Lėti šešėliai slenka,
Užpult grasina dienos tiesoj
Ir šviesą tamsa paverčia.

Tamsa.
Šviesa.
Kova tarp laiko ir belaikės erdvės,
Kai gyvulys dėl nežinomybės išprotės.

Tada, kada žmogus neatlaikys naštos,
Jis savo kūno liesumu užklos
Žemės tamsybę
Ir pakils į šviesą dangaus.

Pabaiga be pradžios,
Žemė be šviesos –
Visa tai tik apgailėtinas melas…
Koks ilgas kelias iki tiesos!