Vakarai ilgi

Vakarai ilgi

Ilgai tylu,kai rudenėja ,
Nors nesimato dar žvaigždžių ,
Raudoną dangų palengva nusėja
Saulutės pamiršti ilgi plaukai
Medžių viršūnėse ,virš debesų.
O ežeras į dangų įsilieja
Ir laukia savo veidrodiniame fone ,
Kada į jo bangas atneš skalauti
Gerosios undinės,laumės ,fėjos
Pasaulio pasakose užsibuvusias skaras.
Galbūt tokiu laiku naktis atklysta ,
Prie durų verda juodą smalą nelabi ,
Vidurnakčio gaidžiai jau pasiklysta-
Užgieda vakarais ar kai naktis šviesi…
Gal mes nuo tų krantų,
Kur pasakos nesensta ,
Kai tylūs vakarai tokie ilgi?
2008

Mėlynos gėlės vakare

Mėlynos gėlės vakare

Nustebę žiūri akys pilkos:
Iš dugno, iš labai giliai,
Kaip žuvys, išplaukia vosilkos,
Liūdnos mėlynės gabalai.

Stiklinis vakaro trapumas,
Vandens melodija gera,
Gėlių galingas mėlynumas,
Kurio nei pasakoj nėra.

Plevena gėlės, kaip plaštakės,
Į naktį mėlyna srove,
Ir mato pilkos, liūdnos akys
Miglotam veidrody save.

Vakaras

Vakaras

Vakaras. Nereikia nieko,
Tik sėdėti ir žiūrėt,
Kaip ta saulė mus palieka,
Ir lyg vakaras žėrėt.

Ir matyt, kaip upėj gluosnis
Atsispindi ir lanka,
Ir kaip žemę ima glostyt
Šilto vakaro ranka.

Ir girdėt ties galva skrendant
Nepažįstamus paukščius,
Ir matyt į naktį brendant
Kažką murmančius medžius.

Taip sėdėti ir žiūrėti
Be jokios, jokios minties
Ir jau nieko nenorėti,
Nieko, nieko, net mirties.

Mudviejų vakaras

Mudviejų vakaras

Tu vėl išeini.
Nesigink, aš jaučiu. Išeini
Apie išėjimą sprendžiu
Ne iš durų veriamų.
Iš tavo akių sprendžiu, kad tu išeini,
Iš to neaiškaus, moteriško nerimo.

Sunertos rankos išduoda tave
Ir į palangę atremtas smakras.
Žinau:
Tu bėgi dabar kažkokia gatve.
Susimildama, nesakyk,
Kad mudviejų šitas vakaras…

Negalvok, jog priekaištus tau kalbu.
Negi būsiu juokingas,
Kai man – jau po trisdešimties.
Mes truputį pavargom. Šiek tiek nusivylėm.
Abu.
Tai suprantama. Žmogiška.
Mudu – ne išimtys.

Tu išeini…
Šių durų neužrakinsiu raktu.
Nesulaikysiu tavęs, nors virvėm surišiu.
Visa paguoda, kad keliausi ratu.
Ir vėl neišvengiamai pas mane sugrįši.

Ne skambutis praneš, jog tu parvykai,
Tavo akys. Ir rankos. Ir smakras.
Mudu esam seni, išbandyti draugai.
Štai tada ir galėsi sakyt,
Jog tai – mudviejų vakaras.

Ir neišeisi,
Nors trinktelėsi durimis,
Nors girdėsiu,
Kaip kaukši kulniukai šaligatviu,-
Aš jausiu:
Greta tu sėdi rami,
Pati neregima,
Tik švytinti…

1964

Nida vakarėjant

Nida vakarėjant

Nežadink jūros, palūkėk…
Juk ji tokia graži, kai miega…
Prisėsk šalia čia, nepabėk,
Žiūrėk- žuvėdros toly skrieja.

Kai marios ošia, žaidžia vėjas,
Tik norisi ištiest rankas,
Ir skrist toli, kur bangos ritas,
Pabėgt nuo visko, nuo savęs.

Vėl saulė kopas gintarines
Palietus šypsena sava,
Nudažė dangų,svają paslaptingą
Ta kerinčia rausva spalva…

1d

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Vakarai rytuose

Vakarai rytuose

Pavyk mintim bekraštį jūros vėją,
Kuris bėgios lyg vaikas nuo tavęs,
Kai bangos duš į krantą vėl ir vėlei,
Kai saulė kris į jūrą kruvina…

Daugiau nebus šviesių kaip ši naktis,
Laužų tokių kaip šis – užges visi,
Ir mūsų, pernelyg beprasmiškai laimingų,
Kurių dangus švytėtų saulėtu skaisčiu…

Pakils lyg paukščiai mūsų dainos,
Pakils ir dings iš lėto danguje.
Tai mano norai, svajos kvailos,
Tai vakarai, bet kaip graudu, kad rytuose…

10c klasė
“Šilo” vidurinė m-kla
Ukmergės rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Vakaro malda

Vakaro malda

Vakaro pakrantėj, sustingusiam vėjy,
Išsiskleidusios saulės akivaizdoj
Nusvyra meldų stiebai.
Sprunka tolyn, tylos išgąsdinti paukščiai.

Iškilmingoj šviesoj, nublanksta ryški žaluma –
O taip, nebėra ko didžiuotis savo gyvybės jėga,
Tik lieknas, svyrantis stiebas nedegdamas virpa
Žaros ugnyje.

O, nukreipki skvarbiąsias Savo akis,
Jeigu turėčiau gandro sparnus
Užsidengti nuo Tavojo žvilgsnio!

Lig žemės nusviro galva,
Ir daugiau – neturiu kur palinkti.
Kokia rauda išsklaidys tirštąją gėlą –

Dangau ištirpdink ją,
Nušluostyki rūko drėgna ranka.

Rūtos Beltytės eilės
1998