Vakaro pakrantėj, sustingusiam vėjy,
Išsiskleidusios saulės akivaizdoj
Nusvyra meldų stiebai.
Sprunka tolyn, tylos išgąsdinti paukščiai.

Iškilmingoj šviesoj, nublanksta ryški žaluma –
O taip, nebėra ko didžiuotis savo gyvybės jėga,
Tik lieknas, svyrantis stiebas nedegdamas virpa
Žaros ugnyje.

O, nukreipki skvarbiąsias Savo akis,
Jeigu turėčiau gandro sparnus
Užsidengti nuo Tavojo žvilgsnio!

Lig žemės nusviro galva,
Ir daugiau – neturiu kur palinkti.
Kokia rauda išsklaidys tirštąją gėlą –

Dangau ištirpdink ją,
Nušluostyki rūko drėgna ranka.

Rūtos Beltytės eilės
1998