Koks nuostabus ant Laumės pėdos
Kasdieninis mūsų palydovas-
Kiekvieną žemės pėdą pamatys.
O kokią mato jis vietovę-
Jis vienas žino, mums nepasakys.
Prie seno uosio atsistojęs
Mato apylinkes gan iš aukštai,
Bet jam šernų kvapai,
(Čia jie dažnai buvoja)
Svarbiau nei milžinų kapai.
Net ežero bangų ramybė-
Kaip jam atrodo iš arti,
Gal prieš akis vandens platybės-
Tik ančių riksmas nendrių pakrašty…
2008
Iš kur legendos,
Pasakos ir dainos,
Iš kur tie klodai
Protėvių kalbos?
Nueik prie upės-
Vaga išsiraizgius
Ir guli sau žaltys
Upelėj Urvenos.
Klausyk tiktai-
Ką jis mums sako,
Apie ištikimybę
Kalba pažodžiui.
Ką Eglė grįždama namo
Vaikams prisako,
O viskas būna atvirkščiai…
Ir mūsų norai-
Tik tuščia svajonė,
Kad tai suprastum,
Reikia pakalbėti
Su gerais žalčiais.
2008
Tavo kūnu dieviškai lanksčiu
Brangakmeniu žybčioja žvynai.
Tu, kursai ties protėvių slenksčiu
Įnamiu tiek amžių gyvenai,
Kurs Čiurlionio drobėje žalsvoj
Virš pasaulio rutulio skrendi,
Kol galva saulėleidžio liepsnoj
Prie pat aukuro pakyla išdidi…
Žilvine, valdove gilumų,
Su šviesia gyvybės karūna,
Tavo žvilgsnio paslaptingumu
Perverta nutyla man daina…
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
Atėjo pavasaris,
Džiaugiasi katinas,
Reikia galąsti nagus,
Gaudyti paukščius.
Pagavo paukštelį,
Suvalgė sparnelį,
Sudraskė kūnelį,
Paliko pelkėj vargšelį.
Pamatė jį gandras,
Ir skrido link jo,
Pradėjo kapoti,
O katins ant jo.
Iškirto jis gandrą,
Su byta žmonių,
Žiaurusis kačiukas,
Nebus jam lygių.
Prie berželio – pievų sargo
Grojo žiogas ir pavargo.
Sujudėjo dobilai –
Sugužėjo vabalai.
Vienas raiko jam pyragą,
Kitas neša sraigės ragą
Boružėlių pieno margo.
Reikia žiogui, juk pavargo.
Pakvipo šienelis.
Ir sodo gale
Sužibo žibukas –
Ugnelė žalia.
Nejudink,
Tai žiogo žibintas,
Ant smilgos
Aukštai pakabintas.
Žiogelis per naktį
Smuikelę styguos,
Pralinksmins gėlytę,
Žolytę paguos.
Tespindi
Aukštai pakabintas,
Teblykčioja
Žiogo žibintas!
Po šalnų, ant kupsto pliko,
Smuikelius žiogai paliko.
Du smuikeliai nusirito,
Du į samanas įkrito,
Du prakiuro, du supuvo.
Kiek žiogų smuikelių buvo?
Pievos žalios,
Daug gėlių.
Grok, žiogeli,
Smuikeliu.
Trept lyg vyras
Kojele –
Čyru vyru!
Tra lia lia!
Grok, žiogeli,
Smuikeliu,
Šoks, kas gali,
Tarp gėlių.
Žiogo kojos
Ilgos, plonos.
Žiogas –
Pievų čempionas.
Strykt – į aukštį,
Strykt – į tolį.
Kas pranoks
Žiogelio šuolį?
Pievon lėkite,
Vaikai!
Šokinėkit
Kaip žiogai.
Ten balandžiai tavęs nebijojo,
Tūpė ramūs tyliai ant peties.
O aš tik dabar sužinojau
Šitą paslaptį tavo širdies.
Sužinojau, ko jie nusigando
Ir išnyko mėlynėj dangaus –
Tu turėjai sielą balandžio,
O aš – tik žmogaus.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.