Religija

Paklydusi avis (Plg. Lk 15, 4 – 7)

Aš tarp sausų, dygliuotų dykumos krūmokšnių
buvau paklydusi ir neklusni avis,
nors ir svajojau apie tekantį upokšnį,
bet atsigert vandens iš jo apleido jau viltis.

Nebežinau pati, kaip pakliuvau į spąstus –
į dykumą savim vien pasikliaudama ėjau –
tikėjausi pati upokšnį tą atrasti,
kad numalšinčiau troškulį širdies tuojau –

Ir tas „tuojau“ užsitęsė ir virto metais
vien praradimų , nuoskaudų karčių –
ir taip pasiglemžė mane krūmokšniai, kaip verpetais
įsuko mano vilnas tarp šakų dygių.

Tada Tu atėjai, išgirdęs tylų šauksmą
paklydusios ir neklusnios avies –
prisimenu tą netikėtą džiugų jausmą,
Tave išvydus, tarsi vėliavą vilties –

pasilenkei Tu prie manęs ir tyliai
iš spąstų geliančių mane išvadavai –
ir supratau tada, mane kaip stipriai myli –
kad visąlaik mylėjai ir šalia buvai –

buvai šalia ir meilėj kantriai laukei,
kol pasigesiu aš širdim Tavęs,
kad Tu galėtum spąstus tuos sutraukyt,
kuriuos buvau ir vėl mane atrast –

ne tik atrast, bet ir parodyt kelią
link tekančių upokšnių ir versmių gaivių,
kad būčiau Tavo mylima klusni avelė
ir laimingiausia iš visų avių.

Ir vėl naktis, ir vėl į kalną kelias –
ir vėl esu paklydęs, be namų –
aš nežinau, kodėl taip širdį gelia,
kodėl šią naktį vėl taip neramu –

paklydau, Viešpatie – atleisk – sustojau –
to kalno didelio išsigandau –
kaip reiks į jį įkopt – užsigalvojau
ir viską, ką turėjau – praradau …-

ne man vienam tas kelias ir tas kalnas –
per silpnas aš ir neturiu jėgų –
esu tik skruzdėlė ant Tavo delno –
bet su Tavim – man niekas nebaugu –

tik su Tavim nakty keliaut išdrįstu,
išlaisvintas iš praeities ir ateities –
tik Tu gali išvest iš mano klystkelių
ir kelią žiburiu tamsoj apšviest.

Palaimink, Viešpatie, mane ir mano kelią –
ir Tavyje surasti vėl savus namus
padėk – juk Tu žinai, kodėl taip skaudžiai gelia
man širdį – ir kodėl šiąnakt aš neramus …

Žiemos ankstyvas rytas – dar tamsu už lango –
o žvaigždės tokios ryškios! – šiąnakt šalo.
Žvelgiu į gilų, juodą ir žvaigždėtą dangų
ir laukiu aš tavęs, sugrįžtant į namus
prie staltiese baltai užtiesto stalo.

Už lango – kaustantis ledinis šaltis,
atvėsęs židinys namuos – prie stalo tuščios kėdės …
bet tik pažvelk! – baltai užsnigo mūsų kaltės
ir virto staltiese balta ant stalo,
kur vėl pražydo nuostabus lelijos žiedas –

Žiemos ankstyvą rytą, nors tamsu už lango
ir visą ilgą naktį baisiai šalo –
skaisčia šviesa lelijos žiedas apšviečia tą juodą dangų
ir tavo kelią į namus –
prie staltiese baltai užtiesto stalo.