Ilgiuos Tavęs, kaip dykumų krūmokšnis,
išdžiūvęs ilgisi gaivaus lietaus,
išlyjančio palaima iš dangaus
ir išsiliejančio gyvais upokšniais,
kurių tėkmėj širdis vėl atsigaus –

ir vėl atgijęs pasipuoš kaip reta
krūmokšnis lapais dyvinai žaliais –
ir išbučiuotas saulės spinduliais,
dėkos už nuostabų malonės metą –
ir Tavo garbei jis žiedus išskleis –

bet šiandien tartum tas krūmokšnis džiūstu
be Tavo meilės – be versmės gaivios –
šaknim į sausvagės pakrantę kabinuos –
ir vėjas smėlyje visai kol neužpustė –
Tavos malonės laukiu valandos.