Ilgiuos Tavęs, kaip dykumų krūmokšnis,
išdžiūvęs ilgisi gaivaus lietaus,
išlyjančio palaima iš dangaus
ir išsiliejančio gyvais upokšniais,
kurių tėkmėj širdis vėl atsigaus -
ir vėl atgijęs pasipuoš kaip reta
krūmokšnis lapais dyvinai žaliais -
ir išbučiuotas saulės spinduliais,
dėkos už nuostabų malonės metą -
ir Tavo garbei jis žiedus išskleis -
bet šiandien tartum tas krūmokšnis džiūstu
be Tavo meilės - be versmės gaivios -
šaknim į sausvagės pakrantę kabinuos -
ir vėjas smėlyje visai kol neužpustė -
Tavos malonės laukiu valandos.