Pilis

  • Vėjo pilis

    Ant debesų balčiausio pieno
    Iš stalaktitų gabalų
    Pastatė vėjas mėnesienoj
    Negyvą pilį. Ir tylu.

    Žvaigždyną paima tripirštį,
    Į sieną meta ant akmens.
    Nė vienas demonas pamiršti
    Tokių vitražų neįstengs.

    Fontanais liepsnos ima piltis,
    Pražysta obelys giliai.
    Ir juokias Paukščių Tako smiltys,
    Kai ima nokti obuoliai.

    Kometom mėtos žinios baisios:
    Raudonas pjautuvas – artyn.
    Ir medžiuos plakas aukso vaisius
    Prieš nuriedėdamas mirtin.

    Mėnulio ašmenys pakrypsta.
    Auksinėm upėm obuoliai.
    Pilies trimito juodas klyksmas
    Užspringsta krisdamas giliai.

  • Viduramžių pilys

    Kiekvieną dieną
    užimu kaip sugriuvusią
    ir pusiau sudaužytą viduramžių pilį.
    Didelės krūvos plytų driekiasi mano užnugaryje.
    Taip man atrodo prabėgęs mano gyvenimas.
    Karštos ir sunkios
    buvo birželio mėnesio dienos.
    Baimė ir desperacija
    vaikščiojo Ukmergės miesto gatvėmis.
    Tai ištrėmimo dienos.
    Rusų kareivių milinės.
    Šautuvų buožės.
    Ir traukiniai,
    kurie vežė į baisią ir žiaurią ir tolimą Rusiją.
    O mano sesės ir broliai,
    kurie kartą patekot į traukinį ir nebegrįžot,
    arba grįžo t po daugelio metų pusiau sudaužyti.
    Toks jau mūsų gyvenimas.
    Bet gyventi vis viena reikia.
    Ir tikėti į daug gražesnį gyvenimą reikia,
    nes, praradus tikėjimą,
    mūsų visas gyvenimas būtų nevertas grašio.
    Kiekvieną dieną
    užimu kaip sugriuvusią
    ir pusiau sudaužytą viduramžių pilį.
    Didelės krūvos plytų driekiasi mano užnugaryje.
    Paimu vieną plytą.
    Ir kitą plytą.
    Ir iš naujo imu statyti gražesnį gyvenimą.

    2009 11 26

  • Trakų pilis

    Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai
    Trakų štai garbinga pilis!
    Jos aukštus valdovus užmigdė kapai,
    O ji tebestovi dar vis.
    Bet amžiai bėga, ir griūvančios sienos
    Kas dieną nyksta, apleistos ir vienos!..

    Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo,
    Ir ežeras veržias platyn, –
    Banga gena bangą, ir bokšto akmuo
    Paplautas nuvirsta žemyn.
    Taip griūva sienos, liūdnesnės kas dieną,
    Graudindamos jautrią širdį ne vieną.

    Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai!
    Ir tiek mums davei milžinų!
    Tu Vytauto didžio galybę matei,
    Kad jojo tarp savo pulkų!
    Kur tavo galia, garsi palikimais?
    Kur ta senovė, brangi atminimais?

    Nutilusios sienos, apleistos visų,
    Be sargo, ginklų, be žmogaus!
    Kiek primenat jūs man brangiausių laikų
    Ant vieškelio amžių plataus!
    Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte?
    Ar vien minėsme kaip savo jaunystę?

    Kada tik keliu važiavau pro Trakus,
    Man verkė iš skausmo širdis;
    Gaili ašarėlė beplovė skruostus
    Ir mėlynas temdė akis!
    Ir veltui dvasią raminti norėjau,
    Aplinkui vien tamsią naktį regėjau.

    Pirmą kartą eilėraštis publikuotas 1892 m. „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“.

  • Ledo pilis

    Žmonės kalba. Žmonės matė.
    Kai šaltukas pilį statė.
    Ledo stogas. Ledo menės.
    Pilį saugo besmegenis.

    Menėj dega ledo žvakės.
    Nuo šviesų net raibsta akys.
    Apie pilį snaigės šoka.
    Kyla, leidžias, kaip tik moka.

    Bet klausyk, pilį naujiena –
    Saulė švietė visą dieną.
    Pilies bokštai sumažėjo.
    Menėse vanduo varvėjo.

    O jau po trijų dienų
    Pažiūrėt pilin graudu.
    Pasidžiaugus saulute,
    Ji pavirto balute.

  • Baltos Pilys

    Šiandien
    Utopijoje lyja,
    aš nepalaisčiau gėlių
    sutrunyję vazonai,
    vis tiek neišdžiūs.
    Baltos nuodėmės,
    regis, nekalti įsimylėjeliai,
    užvertę galvas į dangų
    ieško ko nors ryškesnio už skolą,
    nuolaida pritaikyta šiandieniniam
    dangui.

    Šiandien Utopijoje pragiedruliai,
    ir kryžiuočių kapai atžydėjo
    kaip baltos pilys,
    paliestos ugnimi
    ir vandens stoka,
    žvilgančios langinėse
    pamestų lėlių garbanos
    —-
    šiandien už dangų mokėti nereikia,
    nepaisant skiautės nuplėštos Afroditės suknelės,
    grožio užkalbėtos moterys,
    žaibuojantys pistoletai ir
    krentantys žemyn
    vyrai apgauti –
    šiandien Utopijos žemėje gausu
    drėgmės.

    Nė menkiausių
    ašarų, menkesnių
    nei nutylėjimas kaltas
    sąžinės stygų
    išderinta sol nata
    šiandien kaip niekada
    Utopija gyva,
    o kai kitą kartą ims lyti
    pažvelk į baltas pilis
    užgimusias drėgme
    vyrų negyvų –
    šiandien Utopijoje nuolaidų diena