Vėjo pilis

Vėjo pilis

Ant debesų balčiausio pieno
Iš stalaktitų gabalų
Pastatė vėjas mėnesienoj
Negyvą pilį. Ir tylu.

Žvaigždyną paima tripirštį,
Į sieną meta ant akmens.
Nė vienas demonas pamiršti
Tokių vitražų neįstengs.

Fontanais liepsnos ima piltis,
Pražysta obelys giliai.
Ir juokias Paukščių Tako smiltys,
Kai ima nokti obuoliai.

Kometom mėtos žinios baisios:
Raudonas pjautuvas – artyn.
Ir medžiuos plakas aukso vaisius
Prieš nuriedėdamas mirtin.

Mėnulio ašmenys pakrypsta.
Auksinėm upėm obuoliai.
Pilies trimito juodas klyksmas
Užspringsta krisdamas giliai.

Viduramžių pilys

Viduramžių pilys

Kiekvieną dieną
užimu kaip sugriuvusią
ir pusiau sudaužytą viduramžių pilį.
Didelės krūvos plytų driekiasi mano užnugaryje.
Taip man atrodo prabėgęs mano gyvenimas.
Karštos ir sunkios
buvo birželio mėnesio dienos.
Baimė ir desperacija
vaikščiojo Ukmergės miesto gatvėmis.
Tai ištrėmimo dienos.
Rusų kareivių milinės.
Šautuvų buožės.
Ir traukiniai,
kurie vežė į baisią ir žiaurią ir tolimą Rusiją.
O mano sesės ir broliai,
kurie kartą patekot į traukinį ir nebegrįžot,
arba grįžo t po daugelio metų pusiau sudaužyti.
Toks jau mūsų gyvenimas.
Bet gyventi vis viena reikia.
Ir tikėti į daug gražesnį gyvenimą reikia,
nes, praradus tikėjimą,
mūsų visas gyvenimas būtų nevertas grašio.
Kiekvieną dieną
užimu kaip sugriuvusią
ir pusiau sudaužytą viduramžių pilį.
Didelės krūvos plytų driekiasi mano užnugaryje.
Paimu vieną plytą.
Ir kitą plytą.
Ir iš naujo imu statyti gražesnį gyvenimą.

2009 11 26

Trakų pilis

Trakų pilis

Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai
Trakų štai garbinga pilis!
Jos aukštus valdovus užmigdė kapai,
O ji tebestovi dar vis.
Bet amžiai bėga, ir griūvančios sienos
Kas dieną nyksta, apleistos ir vienos!..

Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo,
Ir ežeras veržias platyn, –
Banga gena bangą, ir bokšto akmuo
Paplautas nuvirsta žemyn.
Taip griūva sienos, liūdnesnės kas dieną,
Graudindamos jautrią širdį ne vieną.

Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai!
Ir tiek mums davei milžinų!
Tu Vytauto didžio galybę matei,
Kad jojo tarp savo pulkų!
Kur tavo galia, garsi palikimais?
Kur ta senovė, brangi atminimais?

Nutilusios sienos, apleistos visų,
Be sargo, ginklų, be žmogaus!
Kiek primenat jūs man brangiausių laikų
Ant vieškelio amžių plataus!
Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte?
Ar vien minėsme kaip savo jaunystę?

Kada tik keliu važiavau pro Trakus,
Man verkė iš skausmo širdis;
Gaili ašarėlė beplovė skruostus
Ir mėlynas temdė akis!
Ir veltui dvasią raminti norėjau,
Aplinkui vien tamsią naktį regėjau.

Pirmą kartą eilėraštis publikuotas 1892 m. „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“.

Ledo pilis

Ledo pilis

Žmonės kalba. Žmonės matė.
Kai šaltukas pilį statė.
Ledo stogas. Ledo menės.
Pilį saugo besmegenis.

Menėj dega ledo žvakės.
Nuo šviesų net raibsta akys.
Apie pilį snaigės šoka.
Kyla, leidžias, kaip tik moka.

Bet klausyk, pilį naujiena –
Saulė švietė visą dieną.
Pilies bokštai sumažėjo.
Menėse vanduo varvėjo.

O jau po trijų dienų
Pažiūrėt pilin graudu.
Pasidžiaugus saulute,
Ji pavirto balute.

Baltos Pilys

Baltos Pilys

Šiandien
Utopijoje lyja,
aš nepalaisčiau gėlių
sutrunyję vazonai,
vis tiek neišdžiūs.
Baltos nuodėmės,
regis, nekalti įsimylėjeliai,
užvertę galvas į dangų
ieško ko nors ryškesnio už skolą,
nuolaida pritaikyta šiandieniniam
dangui.

Šiandien Utopijoje pragiedruliai,
ir kryžiuočių kapai atžydėjo
kaip baltos pilys,
paliestos ugnimi
ir vandens stoka,
žvilgančios langinėse
pamestų lėlių garbanos
—-
šiandien už dangų mokėti nereikia,
nepaisant skiautės nuplėštos Afroditės suknelės,
grožio užkalbėtos moterys,
žaibuojantys pistoletai ir
krentantys žemyn
vyrai apgauti –
šiandien Utopijos žemėje gausu
drėgmės.

Nė menkiausių
ašarų, menkesnių
nei nutylėjimas kaltas
sąžinės stygų
išderinta sol nata
šiandien kaip niekada
Utopija gyva,
o kai kitą kartą ims lyti
pažvelk į baltas pilis
užgimusias drėgme
vyrų negyvų –
šiandien Utopijoje nuolaidų diena