Kiekvieną dieną
užimu kaip sugriuvusią
ir pusiau sudaužytą viduramžių pilį.
Didelės krūvos plytų driekiasi mano užnugaryje.
Taip man atrodo prabėgęs mano gyvenimas.
Karštos ir sunkios
buvo birželio mėnesio dienos.
Baimė ir desperacija
vaikščiojo Ukmergės miesto gatvėmis.
Tai ištrėmimo dienos.
Rusų kareivių milinės.
Šautuvų buožės.
Ir traukiniai,
kurie vežė į baisią ir žiaurią ir tolimą Rusiją.
O mano sesės ir broliai,
kurie kartą patekot į traukinį ir nebegrįžot,
arba grįžo t po daugelio metų pusiau sudaužyti.
Toks jau mūsų gyvenimas.
Bet gyventi vis viena reikia.
Ir tikėti į daug gražesnį gyvenimą reikia,
nes, praradus tikėjimą,
mūsų visas gyvenimas būtų nevertas grašio.
Kiekvieną dieną
užimu kaip sugriuvusią
ir pusiau sudaužytą viduramžių pilį.
Didelės krūvos plytų driekiasi mano užnugaryje.
Paimu vieną plytą.
Ir kitą plytą.
Ir iš naujo imu statyti gražesnį gyvenimą.

2009 11 26