Apie meilę

Gyvenau, kad gyvenčiau tavim,
Gyvenau svajodama, kad amžiams liksi su manim.
Mylėjau tave, Tu mylėjai mane,
Kaip tada saulės spindulėlis nušvito mūsų širdyse.
Tu pasitraukei, palikai mane
Neištarei nei sudie, nei myliu tave…
Tu palikai, palikai mane…
Palikai didelį randą mano širdyje…
Aš kentėjau, aš verkiau…
Dingo noras net gyventi man toliau…
Tik viena mintis manyje gyveno,
Visgi reikia dingti iš šio pasaulio…
Jau saulė leidžiasi, aplink tamsu,
Bet man jau tai nebesvarbu…
Noriu aš pavirsti tuo nekaltu drugiu,
Ir skrendu nuo skardžio su skausmu giliu…

Tu išeini – ir viskas dūžta skaudžiai,
Ir vėl kaip siena stovi nežinia.
Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu,
Kad nepradėčiau šaukt „Mylėk mane!”
Mylėk mane, kai mes kartu, kai dviese,
Kai Tavo galvą rankomis liečiu.
Mylėk mane, kai valgai, kai rengiesi
Ir kai eini šaligatviu slidžiu.
Mylėk pamilęs ir mylėk išdavęs,
Kai vienišas, kai linksmas Tu jauties.
Mylėk speiguos ir sodams sužaliavus,
Mylėk iki mirties ir po mirties.
Bet išeini – ir viskas taip netikra,
Vėl vieniša dugne,
Vėl spaudžiu kaktą prie šarmoto stiklo,
Už jo – pilka kaip siena nežinia.

Pripildykime savo esmę
Tyriausia saulėta šviesa,
Širdis atverkime pasauliui,
Kuris be galo myli mus.

Leiskime Žemei mus mylėti,
Leiskime Dangui mus lytėti,
Ir spindulingoje pilnatvėj
Atrasim savo būties prasmę.

Mylėti, laimę aplink skleisti,
Džiaugsmu tyriausiu apsikeisti –
Kas gali būti nuostabesnio
Už palaimą kūrybos vaiskią?

Svajonėse laisvai skrajokim,
Išplėtę sąmonę į tolius,
Kurių anksčiau dar nepatyrėm,
Dabar tai – mūsų realybė.

Te sustiprės ir vėl šviesa –
Mūsų būties ji atgaiva.
Žemelės gelmės prasivers,
Šaltinis tyras išsiverš,
Apšvietęs mus tyra gaiva,
Atskleis mums paslaptis senas.

Ne tam čia esam, kad liūdėti,
Verkšlenti, būgštauti, tirtėti.
Jau meilės virpesį pažinę,
Dalinkimės su aplinkiniais.
Pamiršus nuoskaudas visas,
Giliausios žaizdos užsitrauks.

Lemties savosios mes valdovai,
Nes pasirinkom kelią tokį,
Kuriame daug yra kliūčių
Bei patyrimų įvairių.
Nepasimest juose išmokim,
Pažinime tam susivokti.

Prašykim protėvių pagalbos,
Išminties taurėn pasinerkim,
Gyvenimo upe tekėkim,
Darnioj būtyje išsiliekim.
Saviraiškos atradus būdą,
Kūrybinė šviesa vėl srūva.

Kokia puiki šita diena,
Kai pažinau širdy Tave.
Tu spindulys šviesos auksinis,
Sušildęs širdį ir išgydęs.

O, nuostabus tiesos šaltini,
Skaidrus ir tyras lyg Aušrinė,
Aš pajutau tą gaivų dvelksmą,
Kurį neši tu tarsi aušrą.

Kai išvysti tu šviesą tą –
Tarsi atgimsti vėl joje,
O tos šviesos gelmėj tyra
Štai glūdi meilės skaistuma.

Po užmaršties gilios tamsybių
Aš vėl širdies švieson kylu,
O tai jau skrydis palaimingas
Vieningos savasties darnon.

Gi širdyje randu ramybę
Troškimams, siekiams ir jausmams.
Tai lyg poezija jaunos gyvybės,
Tai tik buvimas meilės šviesoje.