Apie meilę

Leisk mylėti

Gyvenau, kad gyvenčiau tavim,
Gyvenau svajodama, kad amžiams liksi su manim.
Mylėjau tave, Tu mylėjai mane,
Kaip tada saulės spindulėlis nušvito mūsų širdyse.
Tu pasitraukei, palikai mane
Neištarei nei sudie, nei myliu tave…
Tu palikai, palikai mane…
Palikai didelį randą mano širdyje…
Aš kentėjau, aš verkiau…
Dingo noras net gyventi man toliau…
Tik viena mintis manyje gyveno,
Visgi reikia dingti iš šio pasaulio…
Jau saulė leidžiasi, aplink tamsu,
Bet man jau tai nebesvarbu…
Noriu aš pavirsti tuo nekaltu drugiu,
Ir skrendu nuo skardžio su skausmu giliu…

Aš kadais šventai tikėjau meile

Aš kadais šventai tikėjau meile –
Aš buvau tikėjimo kvailys,
Rast norėjau tokią pačią kvailę.
Aš kadais šventai tikėjau meilę:
Pasaką nežemišką ir dailią…
Jos pažeisti niekas neišdrįs.
Aš kadais šventai tikėjau meile –
Aš buvau tikėjimo kvailys.

Aš dabar esu labai protingas –
Skeptiku pakrikštinau save.
Nors tikėjimo ir meilės stinga,
Aš dabar esu labai protingas,
Šalto liūdesio erdvėj sustingęs,
Ašarom ledinėm akyse,
Aš dabar esu labai protingas –
Skeptiku pakrikštinau save.

Nuo meilės niekur nepabėgsi

Nuo meilės niekur nepabėgsi,
Jinai tave visur pavys.
Ją lyg perkūniją ar giesmę,
Lyg potvynį girdėsi vis.

Nuo jos drebės po kojom žemė.
Ji kaip vulkanas prasiverš.
Ir tu jos prigimtį neramią
Pajusi skaudžiai ant savęs.

Virš debesų pakilsi – saulė
Tau meilę būtinai primins.
Ir požemio tyliam pasauly
Ji iš tamsos kalbėti ims.

Dar tau vaidenas žalias krantas,
Kur meilės nėr… O aš juokiuos…
Širdis – tas meilės diversantas –
Sekios tave be atvangos…

Klausimas

Meile, tik vienas klausimas
Tave sunaikino.

Aš grįžau pas tave
Iš dygliais išpintos nežinios.

Aš norėčiau, kad būtum
Tiesi, tarsi kelias ar kalavijas.

Tačiau tavyje
Vis dar slypi šešėlis,
Kurio ir dabar nekenčiu.

Suprask,
Mano meile,
Man reikia tavęs
Visos, nuo akių
Iki pirštų galiukų, tokios
Aiškios, kokia tu buvai.

Tai aš, mano meile,
Beldžiu į tavo duris.
Ne vaiduoklis, ne tas,
Kur kadaise stovėjo
Po tavo langais.

Išlaušiu tavo duris,
Įsiveršiu į tavo gyvenimą,
Gyvensiu tavo sieloj –
Ir turėsi sutikti.

Atverk visas duris,
Vienas po kitų,
Ir paklusk.
Atmerk akis,
Kad jas pažinčiau,
Kad pamatytum mane,
Sunkiai žengiantį savo
Keliu, kuris aklas
Laukė manęs.

Nebijok,
Esu tavo,
Tačiau
Ne elgeta, ne pakeleivis –
Esu tavo viešpats,
Tas, kurio laukei,
Ir dabar įeinu
Į tavo gyvenimą,
Kad daugiau niekada neišeičiau,
Meile, meile,
Kad jame pasilikčiau.

Mylėk mane

Tu išeini – ir viskas dūžta skaudžiai,
Ir vėl kaip siena stovi nežinia.
Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu,
Kad nepradėčiau šaukt “Mylėk mane!”
Mylėk mane, kai mes kartu, kai dviese,
Kai Tavo galvą rankomis liečiu.
Mylėk mane, kai valgai, kai rengiesi
Ir kai eini šaligatviu slidžiu.
Mylėk pamilęs ir mylėk išdavęs,
Kai vienišas, kai linksmas Tu jauties.
Mylėk speiguos ir sodams sužaliavus,
Mylėk iki mirties ir po mirties.
Bet išeini – ir viskas taip netikra,
Vėl vieniša dugne,
Vėl spaudžiu kaktą prie šarmoto stiklo,
Už jo – pilka kaip siena nežinia.

Meilei

Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.

Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,

Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,

Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.

Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.

Aš vis čiuožiu

Aš vis čiuožiu čiuožiu čiuožiu pasaulio galan
ir tie beviltiški sapnai man širdį gelią
aš jau einu einu einu, bet gal aš dar sugrįšiu
ir ant tu švelnių pečių mane laikysi
aš palieku jau palieku savo svajone
nes tu manim taip kažkada suabejojai
aš jau tikrai tikrai tikrai jau išeinu
bet palieku tau tirpstančią delne
dalele grįžtančios manęs
Tu dar žiuri žiuri žiuri i šviesų langą
ir kažkada matei ten mano gražu veidą
aš jau toli toli toli už šimto myliu
bet vis tiek aš tave myliu
aš tikrai tikrai tikrai jau negaliu
negaliu pamiršt tavu akių
o gal gal gal aš dar sugrisiu
bet gal daugiau tavęs nebematysiu
bet palieku tau ir sniege
dalele tirpstančios manęs
bet kai tau bus gaila gaila gaila savęs
prisimink kad turi dalelę manęs…

Padėsi ranką ant peties

Padėsi ranką ant peties man
Ir kraujas venom lyg laidais
Banalią giesmę vėl naujais
Sieloj atkartos aidais.
Sugriovei mano pilį pastatytą
Ir nuplaukei gilion naktin.
Tvirtovė liko išdraskyta,
Durklai susmeigti širdin.
Pilies juodi voriukai juokės
Iš mano ašarų ir baimės valandų,
Neapykanta ir pyktis tuokės
Ant sielą veriančių žaizdų.
Iširęs mūsų meilės laivas
Siūbavo į krantą su vienu irklu.
Kruvinos pakrantės bangos
Daužė ašaras vienu ritmu…

Ša! Tylos!

Ša! Tylos…
Įsiklausyk į šią nuostabią tylą,
Įsiklausyk kaip paukštis kyla,
Išgirsi tu širdies dužius,
Pajusi kaip tau gera bus… Pajusi saulės lopinėlį,
Pajusi tu net menką vėją…
Pakelk akis – apsidairyk
Pasijusi tu kaip pirmasyk…

Palaima

Pripildykime savo esmę
Tyriausia saulėta šviesa,
Širdis atverkime pasauliui,
Kuris be galo myli mus.

Leiskime Žemei mus mylėti,
Leiskime Dangui mus lytėti,
Ir spindulingoje pilnatvėj
Atrasim savo būties prasmę.

Mylėti, laimę aplink skleisti,
Džiaugsmu tyriausiu apsikeisti –
Kas gali būti nuostabesnio
Už palaimą kūrybos vaiskią?

Svajonėse laisvai skrajokim,
Išplėtę sąmonę į tolius,
Kurių anksčiau dar nepatyrėm,
Dabar tai – mūsų realybė.