Reikia, tiesiog reikia,
Kad kas nors bent kartą į akis Tau ištartų-
Kaip Tave myli,
Bet neparašytų…
Beprasmiai banalybe mirgantys žodžiai
Tavo kompiuterio ekrane
Yra lyg storas, tuščias ir permatomas stiklas,
Per kurį Tu gali matyti, girdėti, bet ne jausti…
Ne švelniai prisiglausi prie žmogaus sėdinčio anapus stiklo.
O juk kartais taip gera išgirsti, pajausti ir žinoti,
Jog esi mylimas.
Nekirpk parklupusio Angelo sparnų.
Paskutinias savo jėgas, gėrį, meilę, švelnumą, pasitikėjimą,
Angelišką naivumą jis atidavė Tau.
Ir lyg šiolei niekas taip ir neištarė žodžių,
Paglostančių Angelo širdį.
Jis ieškojo meilės ir globos kitame pasaulyje.
Tame, kuriame žmonės buvo netikri,
Žodžiai ne visada nuoširdūs,
O ir poelgiai ar vieni, kiti pažadai,
Ištarti tą akimirką,
Be jokio garanto, kad taip ir bus.
Nepaisant kaukių abiejuose pasauliuose,
Angelas pajuto šilumą,
Jam parašė, koks jis yra mylimas žmogus.
Tik kodėl, žmogau,
Tu neištarei to garsiai atvirame pasaulyje?
Angelas atsakytų:
Nes ne viskas buvo tikra,
Nes nespėjom to pajausti.
Apkabink žmogų, kurį myli.
Galbūt, šiuo metu jis sėdi šalia Tavęs
Ir švelniai mintimis į ausį kužda – Mylėk Mane.
Pasakyk, kaip stipriai jį myli
Ir nepamiršk, kad kartais tereikia
Vieno, vienintelio žodžio, patarimo, palaikymo
Ir tuomet, kai Angelas pakirptais sparnais juos išgirs –
Galbūt iš laimės pradės spurdėti jojo širdis,
Galbūt pasaulis nušvis naujomis spalvomis.
