Visą naktį miegojau šalia tavęs,
Prie jūros, saloje.
Laukinė ir tyli buvai, tarp aistros
ir miego,
Tarp ugnies ir vandens.

Galbūt mūsų sapnai
Susitiko jau pavėlavę
Aukštybėse ar gelmėse, –
Šakose, supamose to paties vėjo,
Žemėje, susipynę tarsi raudonos
šaknys.

Galbūt tavo sapnas
Atsiskyrė nuo manojo
Ir ieškojo manęs
Tamsos jūroje,
Kaip kadais,
Kai tavęs dar nebuvo,
Kai aš, nepastebėdamas tavęs,
Praplaukdavau pro šalį,
O tavo akys ieškojo,
Ko dabar
Su kaupu tau atseikėju –
Duonos, vyno, meilės ir pykčio, –
Nes tu esi taurė,
Laukianti mano aukojimų.

Aš miegojau su tavimi
Visą naktį,
Žemei sukantis tamsoje
Su gyvaisiais ir mirusiais.
Ir staiga, nubudęs
Tarp tamsiųjų šešėlių,
Tvirtai apkabinau tave –
Nei sapnas, nei naktis
Negalėjo mūsų išskirti.

Aš miegojau su tavimi.
Kai pabudai, tavo lūpos,
Ką tik ištrūkusios iš sapno,
Kvepėjo žeme,
Jūros vandeniu, dumbliais,
Tavo gyvenimo gelmėmis.
Ir tu pabučiavai mane,
Tu, sudrėkinta ryto aušros,
Pabučiavai mane lyg jūra,
Skalaujanti mūsų salą.