Gėlė – tai sėkla, auganti į šviesą.
Medis – tai stiebas, augantis į tiesą.
Žmogus – stebuklas, augantis į laisvę.
Ateiki, vėjau,
Neški mano laisvę
Per gyvenimą
Tolyn,
Aukštyn,
Palik mane
Vidur takų,
Kur kelias kelią sveikina,
Kur susitinka
Dievas ir žmogus,
Kur naktį sveikina diena
Ir džiugina daina tyla.
Vėjas, oi, vėjas!
Vėjas ir vėjas!
Plaukus paleido ir apkabino,
Ir išbučiavo veidą, krūtinę.
Rudens aguoną –
Lapą geltoną
Į mano plaukus slapta įpynė. –
Rudenio meile dega krūtinė.
Lėkti ir lėkti!
Ir nepasiekti…
Akys užmerktos, juokiasi veidas. –
Neša ir supa vėjas palaidas!
Mažytis lapas
Atgyvena ir nukrenta ,
O saule džiaugėsi
Tik nuo pavasario
Iki rudens šalnų.
O jei per klaidą
Ant šakos pakimba ,
Gal pasijunta
Tarp dangaus ir žemės-
Vienišas lyg po medžiu
Su svetimais
Bedylantis akmuo.
Tada geriau prašyti vėją ,
Kad bėgdamas nuneštų ,
Kur atguls kiti …
Tiktai draugai palinki gero vėjo ,
Vienatvė nieko nesakys…
2008
Aš apsisiausčiau vėju lyg skara,
Kuri apsaugotų nuo netikrumo.
Aš visą laiką būčiau lyg žaizda,
Kad prisiminčiau tai, kas buvo.
Aš užsidengčiau veidą saule lyg ranka,
Kuri apsaugotų akis nuo nekantrumo.
Aš visą laiką būčiau lyg akla,
Kad tik susigrąžinčiau vaikišką naivumą.
Aš pasislėpčiau po juoda, šalta žeme,
Kaip kirminas aš kęsčiau drėgną tamsą.
Galėčiau būti netgi mindoma žole,
Kad tik susigrąžinčiau savo laiką.
3k klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Vakaro vėjas traukė į rytus,
Į miestus, į kraštus niekad nematytus.
Ir rankoj suspaudęs gėlę nuvytusią
Patraukė toliau jis į rytus.
Kelionės galo visai nesimatė,
O vėjo širdis vis plakė ir plakė…
Ir vakaro vėją toks šaltis pakratė,
Bet galo vis tiek nesimatė.
Jau rytas…
Ir vėjas pavargęs nukrito…
Pasiekė jis kraštus niekad nematytus,
Niekad nematytus, niekad nematytus…
6c klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Į mane įsiliejo vėjo dvasia.
Glosto viduje, glamonėja…
Ir taip gera, taip gera, kai ji čia šalia…
Taip… Pagunda mane nugalėjo.
Kaip norėčiau, kad vėjo dvasia neišskristų,
Kad būtų manyje, šnabždėtų gundančiu balsu
Ir kad rytoj ji vėl nušvistų,
Kad būtų šitaip gera, ir jauku.
6c klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Kaip mes išėjom,
žiūrėjau kitas,
dabar išeisiu
mūsų palaukti.
Vakar žiūrėjau –
debesys mirė,
šiandien prieš saulę
numirė lietūs:
sapnuoja žaibo lydys
iš vieno vandens į kitą –
iš sudėvėtų dienų
sudievintas blyksnis
niekur.
Žvilgsnis – stiklo upe,
nuošus, nuskriejus vakariui…
Rimki, nebeskubėk
ruoštis praėjusiam karui.
Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.61
laukai plytėjo plyni
ir daug buvo vietos vėjam
aidėjo vėjai šulny
ir dienos ilgėjo
žemė kaip šunio skūra
skambi, ir skambios viršūnės
kybo ramiam vakare
andai paleistas šūvis
2000.IX.21
Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.26.