Skamba krūtinėje daina,
Groja sielos vargonai,
Kokia nuostabi diena,
Ir nuostabūs žvilgsnių akordai!
Tu ne vienas,
Aš ne viena – mūsų daug!
Broliai, seserys tavo ir mano.
Laisvės vardas visus,
Sužavėjo ir rado.
Meilė – laisvė – kartoja,
Debesys susivėlę.
Šoka žmonės visi,
Rankomis dangų parėmę.
Spindi žavūs veidai,
Jie savyje jau surado,
Tą, kuris laukia seniai,
Vaikų grįžtančių savo.
Tai saulė, spindinti žydrajam danguje,
Viršūnėm ajerų pračiuožęs vėjas.
Tai deimantas, sušvitęs žmoguje,
Šviesa skaisčia sužibęs, suspindėjęs.
Laisvė – tai ta nuožmi, putojanti banga,
Nušluojanti pakrantės trapų smėlį.
Jai nepaklūsta užtvaros anei jėga,
Užstojanti kelius į žydrą mėlį.
Laisvė – tai viesulas arba baisi audra,
Kely medžius po kojomis paklojanti.
Fleitos melodija tokia trapi, tyra,
Kai reikia ir kliūčių kely nebojanti.
Laisvė – tai paukščio skrydis tvirtas ir veržlus,
Kada sparnu jis liečia dangaus mėlį,
Tai ne vaitojimas žmogaus niūrus, irzlus,
Kai jis kažko pritrūksta vėlei.
Laisvė – į priekį kviečianti daina,
Ji iš krūtinės tarsi uraganas veržias.
Laisvė – tai kiekviena mana diena,
Be jos gyvenimas beprasmis ir sudiržęs…
Visi mes gimę laisvi,
Kaip vėjas, kaip paukščiai,
Skraidyt sukurti.
O mūsų sparnai –
Džiaugsmas ir šypsena, laisvė,
Tyrumas ir paprastumo gaida.
O jei jie nuleisti – laisvės nėra,
Žmonės susikuria ribą,
Ir dievus: Galima – Negalima,
Ir amžiną – Pareigą.
Tada –
Vaidina šventuolius ir piligrimą,
Keiksnodami tuos, kurie
Aplenkia jų paklydimą.
Vakaras, tylu, ramu.
Aš viena, nėra aplink žmonių.
Liūdesys užklysta pas mane.
Gal paguos kas nors? Bet nieko šalia nėra.
Noriu išsilaisvinti iš kasdienybės
Ir nuskrieti toli toli, kur nėra bėdų.
Galbūt ten, kur paukščiai pakyla,
Nėra skausmo, pykčio ir sielos žaizdų.
Galbūt man lemta
Svajų sparnais suplasnoti
Ir, palikus bėdas, nuskrieti
Tenai, kur viskas gerai.
1k klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui