Vanduo

  • Vanduo – tas pats

    Vanduo-gamtos versmė,
    Gyvybės atgimimas…
    Ir ežere, upeliuose-
    Tas pats visur vanduo.
    Kai balutes užtraukia ledas,
    Lyg žiūri jos į saulę,
    Prašo patarimo,
    Kaip iš niūrios nelaisvės
    Reiks išsivaduot…
    Vanduo – ant žiedo,
    Kuris švelnų kvapą skleidžia,
    Pavirtęs apvaliu rasos lašu,
    Ir byra iš akių
    Kaip graudžios dainos,
    Kurioms net žodžių nerandu.
    Vanduo nuplaus
    Ir nuovargį nuo rankų,
    Kada ilgam už stalo
    Atsisėsiu prie svečių.
    Nubėgs su upeliukais
    Tokios dienos šventos,
    Sugrįš tas pats vėl laikas-
    Kaip į vandens malūną,
    Kuris įsuka jo didelius
    Gyvenimo ratus.

  • Vandenys

    Mirties sūkurys
    Įskilęs aplink.
    Tai kraujo verpetas –
    Gyvybės prakeiktas lašas.

    Vanduo, kurs teka
    Iš niekur į nieką,
    Kurs neša naktį
    Į dieną ar vakar.

    Tas lašas, kurs šneka,
    Kad dienos – sekundės,
    Taip greitai prabėga,
    Net žodžio nė vieno.

    Vanduo – šešėlis patrakęs,
    Kur dingsta į nieką,
    Kai baimė ateina
    Ir greitai praeina.

    Vanduo – gyvybės šaltinis,
    Kurs dingsta,
    Kai saulė nušvinta.
    Vanduo ima kilti.

    9a klasė

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui