Vanduo-gamtos versmė,
Gyvybės atgimimas…
Ir ežere, upeliuose-
Tas pats visur vanduo.
Kai balutes užtraukia ledas,
Lyg žiūri jos į saulę,
Prašo patarimo,
Kaip iš niūrios nelaisvės
Reiks išsivaduot…
Vanduo – ant žiedo,
Kuris švelnų kvapą skleidžia,
Pavirtęs apvaliu rasos lašu,
Ir byra iš akių
Kaip graudžios dainos,
Kurioms net žodžių nerandu.
Vanduo nuplaus
Ir nuovargį nuo rankų,
Kada ilgam už stalo
Atsisėsiu prie svečių.
Nubėgs su upeliukais
Tokios dienos šventos,
Sugrįš tas pats vėl laikas-
Kaip į vandens malūną,
Kuris įsuka jo didelius
Gyvenimo ratus.