Ateitis

  • Be ateities

    Senieji įvykiai, istorija
    Apauga mitais, laukiam,
    Kada po šimtų metų
    Kas naujai atras,
    Gyvenimą kitaip įvertins,
    Kada sulauksim kito amžiaus,
    O kiek interpretacijų suregs…
    Net miškuose kelmai suzmenka,
    Apauga samana žalia,
    O po jomis – ertmė tuščia,
    Dabar išdygusios eglutės
    Puvėsiuose išauga menkos,
    Be tvirtos žemės
    Šaknys neįkimba-
    Be ateities bus rašoma
    Kad ir nauja knyga…
    Jeigu nematome,
    Kaip dygsta, auga,
    Grius eglė iš šaknų žalia.

  • Ateitis

    Mūsų rankose tekantis saulėtas diskas,
    Mūsų lūpose – norai, svajonės, viltis.
    Mūs kely ir pavojai, išbandymai – viskas,
    Kas talpinama žodžiuose mūs ateitis.

    Prieš akis dar beribiai nearti dirvonai,
    Paslapčių ir vilionių bekraščiai takai.
    Ir lemties mums pripildyti pilni uzbonai,
    Nepraminti ar usnim užžėlę takai.

    Aitvarais trapios svajos į dangų pakyla,
    Žemėn leidžias kliūčių įveiktų lietumi.
    Ir laimėjimų šūksniai sudrasko vis tylą,
    O jų skoniu tu mėgaujies lyg medumi.

    Ateitis svajose žydi pieva gėlėta
    Ir čiurlena upokšniais be galo tyrais.
    Ji skaidri, ji tyra, ji dar vis pakylėta,
    Nusagstyta žvaigždėm, tartum norais gerais.

  • Ateitis

    Kada naktis nuo saulės dyla,
    Ir šalnos pasiekia net pievų dugną,
    Iš tavo rankų liūdesys pražyla,
    Iš tavo veido pasiekiu bedugnę.

    Nes aš žinau, tie liepų žodžiai
    Arba beržų švelnus šnabždėjimas
    Mane, lyg vaiką (argi vaiką?) guodžia
    Ir per kraštus medus man liejasi.

    Ir tiems, kurie, nejuto vasaros,
    Kurie metus tik matė kryžkeliuos,
    Aš pasakysiu – būsiu basas,
    Bet su viltim, kad būt sugrįžtama.

    Į mudviejų praėjusius pavasarius
    Į mudu – kada kūnai kalba,
    Kad vėl nusvirtų saulės kasos –
    Viltis – ranka tuštybę man nukarpė

    Vienu ypu išliejo ką suprasti,
    Vienu žvilgsniu išvengiau praeities.
    Kam juodą duoną, kaulą kąsti –
    Du dubenys – man vieno tereikės.

  • Ateitis

    Atėjo galas staigmenoms.
    Nežybsi meiliai Tavo akys.
    Susitikimuos nebyliuos
    Iš praeities dar žodžiai kalas.

    Ruduo ankstyvas ir nelauktas.
    Širdy paklydęs vėjas šaltas.
    O žodžiai liejas su melu,
    Nepatikėti man sunku.

    Aistra išblėso su lietum.
    Kur Tu buvai, nesuprantu.
    Dar sparčiai rieda traukinys,
    Bet stotys greitai jį pavys.

  • Ateities miražas

    Įkyrios abejonės jaudina visus.
    (Juk visi galvojam, koks rytojus bus).
    Ir pats nepajusi,
    Kaip atsidursi
    Ateities svajonių miraže.
    Ir aplankys tave
    Viltis ir tikėjimas kartu,
    Kad ateitį žinodamas, gali
    Pakeist tekėjimą dienų.
    O jei nesėkmė tave aplankytų karti,
    Nusijuoki ir tarki:
    – Niekai.
    Aš gyvenimo tėkmę pasuksiu kitaip,
    Jei panorėsiu. Ir nesvarbu, ar laimė, ar rūpesčiai užgrius,
    Gyvenimo troškimas tavyje pabus.

  • Laiškas iš ateities

    Šis laiškas tau iš ateities,
    Gal niekas aš – gal mylima.
    Tik mūsų santykiai neaiškūs
    Gal praeitis jiems trukdo – nežinia…

    Sustojusi klausau savų minčių
    Jos tartum skraistė dengia mano sielą.
    Prašau, ateiki iš sapnų
    Ir tapk realybe, mano mielas.

    Uždegsiu žvakę kambary
    Raudonos degs ir juodos, baltos…
    Juodoji-neviltį žymes širdy,
    Raudona- meilę, o baltoji-viltį…

    Laukimas amžinas, sunkus
    Aš nežinau ar tu ateisi.
    Naktis tamsi, juoda, baisi
    Nerodo kelio blyškios žvaigždės.

    Sustoju tarpdury, kur vėjas siaučia
    Palauksiu dar tavęs, kol žvakės dega…
    Ateik, kol laukiu dar tavęs
    Kol žvaigždės šviečia tavo kelią.

    Naktie žiauri, naktie juoda
    Ar taip baudi tamsa kiekvieną savo tarną?
    Kur mano mylimą slepi?
    Tu moteris esi,
    Todėl tau duosiu IŠDAVIKĖS vardą…

    Jau aušta rytas TOKS gaivus
    Pragydo vienas paukštis, kitas…
    Aš stoviu, laukiu dar tavęs
    Kaip siela naktyje paklydus.

    Per veidą rieda ašara karšta
    Ne ašara, o žarija.
    Ji degina man kūną, sielą
    Išnyko žvaigždės danguje.

    Ir saulė teka, man nemiela,
    Kad nesulaukiau aš tavęs.
    Kas šitą ilgesį iškęs?

    Ištirpo žvakės laukime.
    O aš su meile lauksiu vakaro tamsaus
    Gal tavo žingsnių aidą aš išgirsiu?
    Gal savo lemtį pasitiksiu….

  • Galbūt ateities aš?…

    Gal aš kada sėdėsiu visuomeniniame transporte ir lauksiu…
    Žvelgsiu pro langą liūdnai išsižiojęs.
    O niekam nesėdint šalia, gailėsiuos,
    kad esu visų atstumtas.
    Garsiai nusikosėsiu, surauksiu kaktą,
    ranka perbrauksiu per plaukus ir toliau žvelgsiu
    į tolį, kitapus nešvaraus lango.
    Taip, kartais niežės ausį ir norėsis atgaivinti veidą!
    Vėl peržvelgsiu abiem akim keleivius ir lauksiu iškišęs liežuvį.
    Atrodantis atgrasiai patrauksiu nosį,
    stebėsiu svetimus siluetus taip pat svetimai,
    kaip jie mane.
    Gal nukris kelios ašaros nuo truputį apgirtusios širdies, gal.
    Kiek abejotinų, vangiausių asmenybių mane tyrinės,
    kolei neliks manęs ant valstybinės keleivio kėdės:
    Išlipsiu kitoje! Stotelėj ateities!…

  • Ateities žinojimai

    prisimenu prisimenu tave
    iš lėto tarsi Kurosavos filme
    uždengiančią mane žinojimu
    sunkiu
    kad pranašauti praeitį yra
    čia žemėj žmogui duota
    Letos vanduo sudaro ateities
    monadą
    ir iššifruoti jos negali
    horoskopai sapnininkai
    anei pranašai kuriems
    galioja netikrumo vardas
    jei šitą šiandien supratai
    žinojimas nusiima ir
    šypsos tau nežinomybė
    švelniai…