O Ateitie
O Ateitie, tu niekada nesi graži.
Tu nepasiekiama kaip begalybė
Ir paslaptinga kaip mirtis
Tu tik romantikų viltis,
tikėjimas
ir kasdienybė.
Be ateities
Senieji įvykiai, istorija
Apauga mitais, laukiam,
Kada po šimtų metų
Kas naujai atras,
Gyvenimą kitaip įvertins,
Kada sulauksim kito amžiaus,
O kiek interpretacijų suregs…
Net miškuose kelmai suzmenka,
Apauga samana žalia,
O po jomis – ertmė tuščia,
Dabar išdygusios eglutės
Puvėsiuose išauga menkos,
Be tvirtos žemės
Šaknys neįkimba-
Be ateities bus rašoma
Kad ir nauja knyga…
Jeigu nematome,
Kaip dygsta, auga,
Grius eglė iš šaknų žalia.
Ateitis
Mūsų rankose tekantis saulėtas diskas,
Mūsų lūpose – norai, svajonės, viltis.
Mūs kely ir pavojai, išbandymai – viskas,
Kas talpinama žodžiuose mūs ateitis.
Prieš akis dar beribiai nearti dirvonai,
Paslapčių ir vilionių bekraščiai takai.
Ir lemties mums pripildyti pilni uzbonai,
Nepraminti ar usnim užžėlę takai.
Aitvarais trapios svajos į dangų pakyla,
Žemėn leidžias kliūčių įveiktų lietumi.
Ir laimėjimų šūksniai sudrasko vis tylą,
O jų skoniu tu mėgaujies lyg medumi.
Ateitis svajose žydi pieva gėlėta
Ir čiurlena upokšniais be galo tyrais.
Ji skaidri, ji tyra, ji dar vis pakylėta,
Nusagstyta žvaigždėm, tartum norais gerais.
Ateitis
Kada naktis nuo saulės dyla,
Ir šalnos pasiekia net pievų dugną,
Iš tavo rankų liūdesys pražyla,
Iš tavo veido pasiekiu bedugnę.
Nes aš žinau, tie liepų žodžiai
Arba beržų švelnus šnabždėjimas
Mane, lyg vaiką (argi vaiką?) guodžia
Ir per kraštus medus man liejasi.
Ir tiems, kurie, nejuto vasaros,
Kurie metus tik matė kryžkeliuos,
Aš pasakysiu – būsiu basas,
Bet su viltim, kad būt sugrįžtama.
Į mudviejų praėjusius pavasarius
Į mudu – kada kūnai kalba,
Kad vėl nusvirtų saulės kasos –
Viltis – ranka tuštybę man nukarpė
Vienu ypu išliejo ką suprasti,
Vienu žvilgsniu išvengiau praeities.
Kam juodą duoną, kaulą kąsti –
Du dubenys – man vieno tereikės.
Ateitis
Atėjo galas staigmenoms.
Nežybsi meiliai Tavo akys.
Susitikimuos nebyliuos
Iš praeities dar žodžiai kalas.
Ruduo ankstyvas ir nelauktas.
Širdy paklydęs vėjas šaltas.
O žodžiai liejas su melu,
Nepatikėti man sunku.
Aistra išblėso su lietum.
Kur Tu buvai, nesuprantu.
Dar sparčiai rieda traukinys,
Bet stotys greitai jį pavys.
Ateities miražas
Įkyrios abejonės jaudina visus.
(Juk visi galvojam, koks rytojus bus).
Ir pats nepajusi,
Kaip atsidursi
Ateities svajonių miraže.
Ir aplankys tave
Viltis ir tikėjimas kartu,
Kad ateitį žinodamas, gali
Pakeist tekėjimą dienų.
O jei nesėkmė tave aplankytų karti,
Nusijuoki ir tarki:
– Niekai.
Aš gyvenimo tėkmę pasuksiu kitaip,
Jei panorėsiu. Ir nesvarbu, ar laimė, ar rūpesčiai užgrius,
Gyvenimo troškimas tavyje pabus.
Laiškas iš ateities
Šis laiškas tau iš ateities,
Gal niekas aš – gal mylima.
Tik mūsų santykiai neaiškūs
Gal praeitis jiems trukdo – nežinia…
Sustojusi klausau savų minčių
Jos tartum skraistė dengia mano sielą.
Prašau, ateiki iš sapnų
Ir tapk realybe, mano mielas.
Uždegsiu žvakę kambary
Raudonos degs ir juodos, baltos…
Juodoji-neviltį žymes širdy,
Raudona- meilę, o baltoji-viltį…
Laukimas amžinas, sunkus
Aš nežinau ar tu ateisi.
Naktis tamsi, juoda, baisi
Nerodo kelio blyškios žvaigždės.
Sustoju tarpdury, kur vėjas siaučia
Palauksiu dar tavęs, kol žvakės dega…
Ateik, kol laukiu dar tavęs
Kol žvaigždės šviečia tavo kelią.
Naktie žiauri, naktie juoda
Ar taip baudi tamsa kiekvieną savo tarną?
Kur mano mylimą slepi?
Tu moteris esi,
Todėl tau duosiu IŠDAVIKĖS vardą…
Jau aušta rytas TOKS gaivus
Pragydo vienas paukštis, kitas…
Aš stoviu, laukiu dar tavęs
Kaip siela naktyje paklydus.
Per veidą rieda ašara karšta
Ne ašara, o žarija.
Ji degina man kūną, sielą
Išnyko žvaigždės danguje.
Ir saulė teka, man nemiela,
Kad nesulaukiau aš tavęs.
Kas šitą ilgesį iškęs?
Ištirpo žvakės laukime.
O aš su meile lauksiu vakaro tamsaus
Gal tavo žingsnių aidą aš išgirsiu?
Gal savo lemtį pasitiksiu….
Galbūt ateities aš?…
Gal aš kada sėdėsiu visuomeniniame transporte ir lauksiu…
Žvelgsiu pro langą liūdnai išsižiojęs.
O niekam nesėdint šalia, gailėsiuos,
kad esu visų atstumtas.
Garsiai nusikosėsiu, surauksiu kaktą,
ranka perbrauksiu per plaukus ir toliau žvelgsiu
į tolį, kitapus nešvaraus lango.
Taip, kartais niežės ausį ir norėsis atgaivinti veidą!
Vėl peržvelgsiu abiem akim keleivius ir lauksiu iškišęs liežuvį.
Atrodantis atgrasiai patrauksiu nosį,
stebėsiu svetimus siluetus taip pat svetimai,
kaip jie mane.
Gal nukris kelios ašaros nuo truputį apgirtusios širdies, gal.
Kiek abejotinų, vangiausių asmenybių mane tyrinės,
kolei neliks manęs ant valstybinės keleivio kėdės:
Išlipsiu kitoje! Stotelėj ateities!…
Ateities pasaulis…
Kai saulė švies
Ir debesys plauks dangumi,
Viskas, kas gyva,
Pavirs ugnimi…
Žmonės to nesupras,
Visiems bus tas pats,
Kas miršta,
O kas lieka čia pat…
Ateities žinojimai
prisimenu prisimenu tave
iš lėto tarsi Kurosavos filme
uždengiančią mane žinojimu
sunkiu
kad pranašauti praeitį yra
čia žemėj žmogui duota
Letos vanduo sudaro ateities
monadą
ir iššifruoti jos negali
horoskopai sapnininkai
anei pranašai kuriems
galioja netikrumo vardas
jei šitą šiandien supratai
žinojimas nusiima ir
šypsos tau nežinomybė
švelniai…