Vos liesdamas daiktus ir žmones,
Aš laikausi pats už savęs
Ir einu be dangaus malonės
Per pasaulio gatves.
Ir kažin kur rieda vežikai,
Ir kažin ką loja šuva,
Ir kažin ką plėšia plėšikai,
Ir kažin kam ritas galva.
Mus nelaimės veja, kaip aras
Veja bėgančią avį laukais.
Bet nei badas, nei maras, nei karas,
Nei pragaras mūs nepakeis.
Negaliu nė vienam padėti
Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir sau laiškus – eiles rašau.
Tavo rankų švelnumo ilgiuosi kasdieną,
Tavo šypsnis, kaip saulė sušildo mane.
Tavo balsas man skamba, kaip džiaugsmo varpelis
Nuramina, sutaiko, paguodžia mane.
Tu dažniau apkabink mane, mama,
Pasidžiauk ir pažaisk su manim!
Ir kalbėk, ir kalbėk nesustoki
Apie viską, ką matom aplink.
Kai saulelė dangum ritinėsis,
Kai paukšteliai dainelę dainuos.
Tu paimki mane už rankytės,
Ir išeik pasivaikščiot laukuos!
Mes nueikim, mamyte, prie jūros
Paklausykim bangelių kalbos.
Gal išgirsim, ką kopos mums šnabžda,
Kai delne gintarėliai žėruos.
Tu pamiršk apie darbą ir buitį,
Juk svarbiausia, kad esam greta.
Apkabink, pamyluok ir pabūki
Su manim tu nors kartą laisva!
Aš suprantu, kad daug darbelių tu turi atlikti….
Kad kartais pavargsti nuo užgaidų, kaprizų mano nelauktų.
Žinok, mamyte, visad tavęs laukiu,
Ir visad trokštu būti su tavim kartu!
Saldus miegelis mane aplanko,
Kai mūsų šeimoje ramu, ramu.
Kada mamytė ir tėvelis
Mane pasiima laiku.
MAMYTE, mano mylimiausia
Man nebereikia rūbų, žaislų prabangių,
Man nuolat reikia tavo Meilės,
Buvimo su tavim kartu!
Laikas bėga nepaprastai greitai
Aš užaugsiu, paliksiu tave!
Ir tada tu gailėsies, mamyte,
Kad paliko širdy praraja!
Juk VAIKYSTĖ, kaip smėlio smiltelė
Išbyrės,nepajusi ,kada.
Ir paliks tą vaikystės kampelį,
Tavo vaikas- sūnus, ar dukra!
Motinystė – tai Dievo stebuklas,
O vaikai- Angelų dovana!
Tad pabūkim, laimingos mes, mamos,
Pasidžiaukim akimirka šia!
berods rytinis metas gerti kavą
nakty beišgaruojantis sandalas
nusimetam dar vienus veidus
visai šalia
dreifuoju kylančiam ūke
paskutiniam gurkšny visko
kas liko
vieno salyklo visky —
kartokas medžio skonis
į tylią beprotybės salą
dabar ir čia
laukinis stepių vilkas
braido po sielą
pripildo saujas nieku
besvoriu ilgesiu
vienatve
galbūt tavim
išsklęsiu virš senų šventyklų
bemiegiu šilko siūlu
prarandant viską
kas reikalinga ir nereikalinga
atsidedant į šalį
vienintelį tikėjimą
į savo meilės dievus
—
tai tiek šįkart
turbūt
iki
Aš pirmą laišką parašiau
Ant balto rūko šydo,
O kai išsiųsti išdrįsau,
Balti rūkai praskydo.
Lyg ašmenys rasa dilgi
Brėkšmoj ant smilgų laša.
Į tolį pro ašarą žvelgi
Į ilgesį dar mažą.
Paklydę vėjuose žiedai
Pageltę gula taką.
Matyt, ruošiausi per ilgai
Sudėti žiedui maldą.
Žaibais rašyti pabandžiau,
Kimi širdis kai blaškės,
Paklydusi aistroj kurčioj
Vasarvidžio plaštakė.
Paskui gėla rudens laiškuos,
Vien darganom ant stiklo.
Speiguotos gėlės nepaguos,
Bet neištrins kas likę
Giliai užslėptame laiške,
Vėl kyla baltas rūkas…
Neklausiu, ar meni mane,
Žara ant smilgos supas.
O žodžiai vėl tarytumei lukštai
Jausmus beaugančius taip nepatogiai spaudžia.
Ką bekalbėt? Juk tu neišgirdai.
Laiškų romanas tinka kurti laužui.
Be skausmo plyš voratinklio gija
Ir klos be aimanų kaip tvarsčiai viską dulkės.
Gaižokas prieskonis – netikus draugija,
Čia ir išminčius pasijunta mulkiu.
Tyla – ne kas. Ir žodžiai – ne geriau.
Kaip išdavikės bėga bėga mintys.
Ką padarei? Ko aš nepadariau?
Nesuprantu, kas gyvą verčia tyliai dingti.
Nejau iš karto išdavė visi?
Nejau budėt nesiėmė nė vienas?
Kada naktis atsėlino vėsi,
Nejau ištirpo noras grįžt į dieną?
Kaip greitai dingsta ugnyje laiškai.
Menka liepsnelė nesušildo nieko.
Kai tu buvai, jausmus išlukštenai,
Deja, dabar jie nesudygę lieka.
Bėk, laiškeli, į kelionę,
Nešk, laiškeli baltas,
Draugui meilę ir guodonę,
Ir mintis nešaltas.
Bėk, prakalbink draugą seną
Iš jaunystės metų
Ir paklauski, kaip gyvena
Tarp vargų verpetų.
Skubėk, laiškeli, į tą šalelę,
Kur tankiai bėga mano širdelė,
Ir ne tiek grože žodžių tuščia
Prašnek į draugą siela slapčia!
Ir daugel, daugel, kas tik širdyje,
Tegul tarp mūsų vėlei atgyja!
Mano mieliausia
Širdelę klausė,
Ką atsakyti į šį laiškelį?
Ar žodį duoti?
Ar dar svyruoti?
Ar sau belaistyt rūtų darželį?
Oi, ne svyruoti,
Tik žodį duoti,
Karštai mylėti jauną bernelį
Ir jam užmauti aukso žiedelį!
Taip malonu draugą mielą
Man bebūtų jausti arti,
Jam atverti savo sielą,
Nuo širdies žodelį tarti!..
Bet ar šaltas laiško žodis
Visą širdį beparodys?
Skubėk, laiškeli, ten, kur širdelė
Sau apsirinko brangią vietelę!
Bėk prakalbėti, meilę laimėti,
Linksmybės saulei veide žibėti.