Vos liesdamas daiktus ir žmones,
Aš laikausi pats už savęs
Ir einu be dangaus malonės
Per pasaulio gatves.
Ir kažin kur rieda vežikai,
Ir kažin ką loja šuva,
Ir kažin ką plėšia plėšikai,
Ir kažin kam ritas galva.
Mus nelaimės veja, kaip aras
Veja bėgančią avį laukais.
Bet nei badas, nei maras, nei karas,
Nei pragaras mūs nepakeis.
Negaliu nė vienam padėti
Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir sau laiškus – eiles rašau.
Taip malonu draugą mielą
Man bebūtų jausti arti,
Jam atverti savo sielą,
Nuo širdies žodelį tarti!..
Bet ar šaltas laiško žodis
Visą širdį beparodys?
Skubėk, laiškeli, ten, kur širdelė
Sau apsirinko brangią vietelę!
Bėk prakalbėti, meilę laimėti,
Linksmybės saulei veide žibėti.
Pranešu, kad aš dar gyvas
Ir duobėn neįkritau
Bet užmiršti jau pradėjau
Ir galvoj vis siaubingiau
Su artritu susitaikiau
Dantys valdiški okei
Akiniai taip pat neblogi
Tik su protu nejuokai
Priešais laiptu atsistojęs
Atsiminti negaliu
Ar man riekia jais užlipti
Ar nulipęs jau esu
Atsidaręs šaldytuvą
Smegeninę pakratau
Ar aš maisto ten įdėjau
Ar išimti ketinau?
Ir tada kai jau sutemsta
Sėdžiu lovoj ir mąstau
Ar jau laikas man miegoti
Ar aš ką tik pabudau…
Jeigu man eilė rašyti
Tai nepyk atsiprašau
Atmintis man susimaišė
Ar rašyti ar rašiau?
Tik žinok, kad tave myliu
Bet jau paštą greit išveš
Lik sveika mano brangioji…
Stoviu ir net paraudau
Užuot laišką tau išsiuntęs
Voką pats atidariau.
Nebaladok į laukujas duris,
Neužrakintos – turtų neturėjau.
Kas liko, viską Laikinas suris…
Tau laišką – lapą rudenio padėjau.
Jis atviras – nerakinu širdies,
Ir gera tau kalbėti be kartėlio.
Tikiuosi, džiaugsmas ir tave palies,
Juk taip mažai radai pasauly gėrio.
Prisimeni, kaip krėtėme lapus,
Nuo medžių rudenį ant gatvės barstėm.
Ieškojom to, kas amžiais nepražus…
Bet krito lapai – laikinumu kartūs..
Ir sužeidė, ir rašėme eiles,
Ir siuntėm skundus atvirus pasaulin.
Galbūt, po šimtmečio ir tai atras –
Surinks? Ištyrinės? Pasmerks? Išteisins?
Kas man ir tau, ką šimtmečiai atneš?
Nei tu, nei aš iš to nebegyvensim.
Ir jeigu šiandien dar rašau eiles,
Tik dėl tavęs, nes taip skaityti lengva.
Tu draugas man, tau žinią aš siunčiu, –
Jau sužinojau lobis kur paslėptas.
Kaip nuostolius turtus šiuos palieku,
Jau mano džiaugsmo neužtemdys niekas.
Todėl nebelsk į laukujas duris,
Manęs seniai namai nebesulaiko.
Užeik, tegul rami tau bus naktis.
Gėles palaistyk, jei turėsi laiko.
Devynių planetų atspindžiai
Nušvies paskutinį dangų
Medžiai liepsnos drakonais šoks
Savo paskutinį šokį.
Bet šiandien
Aš dar tikiu medumi
Kol vasarom liepos žydi.
Pasaulis grius
supernovos sprogimu
Ir bus tikrai visai nesvarbu
Kas kas ką mylėjo,
eilėraščius rašė…
Kokiems Dievams meldės.
Bet dar tikiu dangumi
Kol debesys lietumi
kelionėje prausia.
Suklastotos istorijos knygos virs pelenais,
Amžinos meilės romanai išnyks amžinai
Ir radio bangos nurims beorėj erdvėj
Nunešdamos teleserialą
Iki bevardžio kosmoso ūko
Bet šiandien tikiu savimi
Kol į saują suglamžyt galiu
Nepabaigtą laišką tau
Tu gal nei nežinai, kad šįryt lyja
Manam kieme.
Jau paskutinis sniegas pašaliais.
Braidau balom, nebodama lietaus,
Dairaus į dangų.
Kaimynai – pro užuolaidos kraštelį –
Pasimaišė,
Tai moteriškei aiškiai ne visi namie.
Nesistebėk –
Tai nuo vienatvės, nuo rudenio tamsos –
Tiek daug jos buvo,
Nuo ilgo, ilgo rūpesčio –
Įkalinta žiemos,
Nuo ilgesio –
Sulaukti,
Išeiti nors beprote į pavasarinį lietų,
Braidyti po balas…
Jei nori – užgiedosiu,
Kaip špokas ąžuolo viršūnėj,
Paplėsčiodama rankom – kaip sparnais.
Jisai mane supranta.
O tu – gali suprasti?
Tavo rankų švelnumo ilgiuosi kasdieną,
Tavo šypsnis, kaip saulė sušildo mane.
Tavo balsas man skamba, kaip džiaugsmo varpelis
Nuramina, sutaiko, paguodžia mane.
Tu dažniau apkabink mane, mama,
Pasidžiauk ir pažaisk su manim!
Ir kalbėk, ir kalbėk nesustoki
Apie viską, ką matom aplink.
Kai saulelė dangum ritinėsis,
Kai paukšteliai dainelę dainuos.
Tu paimki mane už rankytės,
Ir išeik pasivaikščiot laukuos!
Mes nueikim, mamyte, prie jūros
Paklausykim bangelių kalbos.
Gal išgirsim, ką kopos mums šnabžda,
Kai delne gintarėliai žėruos.
Tu pamiršk apie darbą ir buitį,
Juk svarbiausia, kad esam greta.
Apkabink, pamyluok ir pabūki
Su manim tu nors kartą laisva!
Aš suprantu, kad daug darbelių tu turi atlikti….
Kad kartais pavargsti nuo užgaidų, kaprizų mano nelauktų.
Žinok, mamyte, visad tavęs laukiu,
Ir visad trokštu būti su tavim kartu!
Saldus miegelis mane aplanko,
Kai mūsų šeimoje ramu, ramu.
Kada mamytė ir tėvelis
Mane pasiima laiku.
MAMYTE, mano mylimiausia
Man nebereikia rūbų, žaislų prabangių,
Man nuolat reikia tavo Meilės,
Buvimo su tavim kartu!
Laikas bėga nepaprastai greitai
Aš užaugsiu, paliksiu tave!
Ir tada tu gailėsies, mamyte,
Kad paliko širdy praraja!
Juk VAIKYSTĖ, kaip smėlio smiltelė
Išbyrės,nepajusi ,kada.
Ir paliks tą vaikystės kampelį,
Tavo vaikas- sūnus, ar dukra!
Motinystė – tai Dievo stebuklas,
O vaikai- Angelų dovana!
Tad pabūkim, laimingos mes, mamos,
Pasidžiaukim akimirka šia!
berods rytinis metas gerti kavą
nakty beišgaruojantis sandalas
nusimetam dar vienus veidus
visai šalia
dreifuoju kylančiam ūke
paskutiniam gurkšny visko
kas liko
vieno salyklo visky —
kartokas medžio skonis
į tylią beprotybės salą
dabar ir čia
laukinis stepių vilkas
braido po sielą
pripildo saujas nieku
besvoriu ilgesiu
vienatve
galbūt tavim
išsklęsiu virš senų šventyklų
bemiegiu šilko siūlu
prarandant viską
kas reikalinga ir nereikalinga
atsidedant į šalį
vienintelį tikėjimą
į savo meilės dievus
—
tai tiek šįkart
turbūt
iki
Aš pirmą laišką parašiau
Ant balto rūko šydo,
O kai išsiųsti išdrįsau,
Balti rūkai praskydo.
Lyg ašmenys rasa dilgi
Brėkšmoj ant smilgų laša.
Į tolį pro ašarą žvelgi
Į ilgesį dar mažą.
Paklydę vėjuose žiedai
Pageltę gula taką.
Matyt, ruošiausi per ilgai
Sudėti žiedui maldą.
Žaibais rašyti pabandžiau,
Kimi širdis kai blaškės,
Paklydusi aistroj kurčioj
Vasarvidžio plaštakė.
Paskui gėla rudens laiškuos,
Vien darganom ant stiklo.
Speiguotos gėlės nepaguos,
Bet neištrins kas likę
Giliai užslėptame laiške,
Vėl kyla baltas rūkas…
Neklausiu, ar meni mane,
Žara ant smilgos supas.
O žodžiai vėl tarytumei lukštai
Jausmus beaugančius taip nepatogiai spaudžia.
Ką bekalbėt? Juk tu neišgirdai.
Laiškų romanas tinka kurti laužui.
Be skausmo plyš voratinklio gija
Ir klos be aimanų kaip tvarsčiai viską dulkės.
Gaižokas prieskonis – netikus draugija,
Čia ir išminčius pasijunta mulkiu.
Tyla – ne kas. Ir žodžiai – ne geriau.
Kaip išdavikės bėga bėga mintys.
Ką padarei? Ko aš nepadariau?
Nesuprantu, kas gyvą verčia tyliai dingti.
Nejau iš karto išdavė visi?
Nejau budėt nesiėmė nė vienas?
Kada naktis atsėlino vėsi,
Nejau ištirpo noras grįžt į dieną?
Kaip greitai dingsta ugnyje laiškai.
Menka liepsnelė nesušildo nieko.
Kai tu buvai, jausmus išlukštenai,
Deja, dabar jie nesudygę lieka.
Bėk, laiškeli, į kelionę,
Nešk, laiškeli baltas,
Draugui meilę ir guodonę,
Ir mintis nešaltas.
Bėk, prakalbink draugą seną
Iš jaunystės metų
Ir paklauski, kaip gyvena
Tarp vargų verpetų.