berods rytinis metas gerti kavą
nakty beišgaruojantis sandalas
nusimetam dar vienus veidus

visai šalia

dreifuoju kylančiam ūke
paskutiniam gurkšny visko
kas liko
vieno salyklo visky —
kartokas medžio skonis
į tylią beprotybės salą

dabar ir čia

laukinis stepių vilkas
braido po sielą
pripildo saujas nieku
besvoriu ilgesiu
vienatve
galbūt tavim

išsklęsiu virš senų šventyklų
bemiegiu šilko siūlu
prarandant viską
kas reikalinga ir nereikalinga
atsidedant į šalį
vienintelį tikėjimą
į savo meilės dievus
—
tai tiek šįkart
turbūt
iki