O žodžiai vėl tarytumei lukštai
Jausmus beaugančius taip nepatogiai spaudžia.
Ką bekalbėt? Juk tu neišgirdai.
Laiškų romanas tinka kurti laužui.

Be skausmo plyš voratinklio gija
Ir klos be aimanų kaip tvarsčiai viską dulkės.
Gaižokas prieskonis – netikus draugija,
Čia ir išminčius pasijunta mulkiu.

Tyla – ne kas. Ir žodžiai – ne geriau.
Kaip išdavikės bėga bėga mintys.
Ką padarei? Ko aš nepadariau?
Nesuprantu, kas gyvą verčia tyliai dingti.

Nejau iš karto išdavė visi?
Nejau budėt nesiėmė nė vienas?
Kada naktis atsėlino vėsi,
Nejau ištirpo noras grįžt į dieną?

Kaip greitai dingsta ugnyje laiškai.
Menka liepsnelė nesušildo nieko.
Kai tu buvai, jausmus išlukštenai,
Deja, dabar jie nesudygę lieka.