Tu gal nei nežinai, kad šįryt lyja
Manam kieme.
Jau paskutinis sniegas pašaliais.
Braidau balom, nebodama lietaus,
Dairaus į dangų.
Kaimynai – pro užuolaidos kraštelį –
Pasimaišė,
Tai moteriškei aiškiai ne visi namie.
Nesistebėk –
Tai nuo vienatvės, nuo rudenio tamsos –
Tiek daug jos buvo,
Nuo ilgo, ilgo rūpesčio –
Įkalinta žiemos,
Nuo ilgesio –
Sulaukti,
Išeiti nors beprote į pavasarinį lietų,
Braidyti po balas…
Jei nori – užgiedosiu,
Kaip špokas ąžuolo viršūnėj,
Paplėsčiodama rankom – kaip sparnais.

Jisai mane supranta.
O tu – gali suprasti?