Ir liūdesy, ir ėmus švęsti
Ir liūdesy, ir ėmus švęsti
Mintis ateina ta pati:
Geriau mylėti ir prarasti
Nei niekad meilės nepatirt.
(Alfred Tennyson)
Vienas sėdžiu aš
mažam kambary,
užrakintos durys,
užsklęsti langai.
Atremiu galvą į sieną
ir laukiu,
laukiu, kol Tu išvaduosi,
nors žinau,
kad durys užsklęstos iš vidaus.
Aš neklausiu, dėl ko gyveni,
Aš neklausiu tavęs, ką mąstai,
Aš neklausiu, apie Tu svajoji,
Ką naktim sapnuose matai.
Aš neklausiu, apie ką tu dainuoji,
Ką širdy labiau brangini,
Kur jauna tavo siela lakioja,
Ko lyg sužeistas paukštis klyki.
Vien tavęs po pasaulį ieškosiu,
Vien tavęs širdyje aš verkiu,
Vien tavęs kaip išsigelbėjimo lauksiu…
Bet lyg šaltas akmuo vis tyliu.
Paklausk manęs,kada
Išmokau aš sakyt netiesą.
Aš nieko tau neatsakysiu,
Tiktai tylėsiu,tiktai tylėsiu.
Paklausk manęs,kada
Išmokau aš užtemdyt šviesą.
Aš nieko tau neatsakysiu,
Tiktai tylėsiu,tiktai tylėsiu.
Paklausk manęs,kada
Išmokau nemylėt tavęs.
Tada aš garsiai pasakysiu:
Tai netiesa,tai netiesa.
Džiaugiuos,
Turėdamas bet kokią dalią,
Ir laimės nedrįstu prašyt.
Tiktai turiu slapčiausią svają –
Tave laiminga pamatyt.
Bijau ištart tau skaudų žodį,-
Nenoriu liesti praeities.
Ir laikas jau senai parodė-
Nieks neišraus jos iš širdies.
Bet vis giliom naktim ilgėsiuos
Ir nebandysiu net užsnūst.
Juk tiktai mintyse galėsiu
Tavo kvėpavimą pajust.
Tik nieko nieko nesakyk,
Paduok man ranką ir pakilk
Su manimi link Paukščių Tako,
Klausyk, ką tau planetos sako,
Ir visą liūdesį pamiršk.
Numeski naštą – savo kūną,
Juk skausmo meilėje nebūna,
Pajusk lengvumą viduje
Ir mano sielą savyje,
Mes susiliesime į viena.
Aš net nespėjau tavęs paliest.
Tu išėjai.Tu išėjai.
Tos naktys prie jūros ir mūsų balsai
Pavirto sapnais.
Nespėjau tavęs net pabučiuot.
Tu išėjai.Tu išėjai.
Tavo skaidrųjį juoką ola daužys
Dar ilgai.
Aš net nespėjau tau pasakyt,
Kad myliu. O tu išėjai.
Tavo skruostus ilgai šluostysiu dar.
Ar tu tai žinai?
Rasoj paskendau aš.
Kodėl ji sūri?
Nuvyto gėlelė.
Kodėl taip anksti?
Tu šiandien liūdėjai.
Kodėl nesakei?
Tu vėl nemiegojai.
Tu vėl gi verkei.
Paliest Tave noriu,
Baltoji Lelija,
Ir lūpom sušildyt.
Bet šiandien vėl lyja.
Kaip noriu pasiekti
Tave širdimi.
Dar neužsiskleiski,
Pabūk su manim.
Aš sėdžiu ant kranto.
O Tu – vandeny.
Aš vėjo maldauju:
“Dar Jos nenuskink!”
Nejaugi ateis vėl
Tamsioji naktis,
Ir vėl mus abudu
Kaip vakar išskirs?
