Aš nežinau, kuo tu mane sužavėjai,
Kokiais burtais širdį patraukei.
Atrodo, net nenorėjau įsimylėti,
Tačiau įvyko kitaip, nei aš laukiau.
Tikėjau tuo, kad esam draugai
Ir net nesvajojau apie meilę,
Bet man į akį stipriai kritai
Ir sapnuoju tave kas naktį.
Ir žinau, kad nebūsim kartu niekada,
Kad drauge aš tau taip ir liksiu.
Tačiau net savo proto galia
Tavęs iš širdies neištrinsiu.
Užmigo žemė, laukai,
Nutilo paukščiai, miškai.
Belikom tik aš ir mėnuo.
Širdis prisipildo nerimo,
O vėjas pleveną pelenus
Užgesusios meilės manos.
Sielą užplūsta mintys,
Manęs neapleidžia viltys,
Kad grįši tu atgalios.
Trūksta man tavo meilės,
Liūdnas be tavęs pasaulis.
Nebegaila net gyvybės savos.
Tu sugrįžk, pabučiuok,
Apkabink ir paguosk.
Nepalik šiam pasauly vienos.
Mano širdelę suspaudė didelis skausmas –
Aš pasijutau vieniša,
Nes aplinkui nėra draugų.
Aš bėgsiu greitai per žaliąją pievą tolyn,
Kol pasieksiu baltą mišką
Ir galėsiu ten pasislėpt.
Aš prisiglausiu prie balto beržo kamieno
Ir tyliai pravirksiu,
Gal ateis kas paguosti manęs.
Dar palauk, nenuieiki taip greit,
Nors sekundę pabūk su manim.
Nepaliki manęs vienos, to nereik,
Aš ir taip žaidžiu su ugnim.
Tokio skausmo širdis neištvertų,
O protas patart nepajėgtų.
Tikiu, kad gal visai neverta
Stengtis manęs neprislėgti.
Bet tu žmogus, tu suprasti turi,
Kad kai įniršis valdo būtybę,
Jai priešai aplinkui visi
Ir ji iškrės kokią kvailybę…
Nepaliki manęs, neišeik,
Nesuteik man didžiulės kančios,
apkabinki mane stipriai
Ir nebepaleisk niekados.
Aš galiu tvirtai tau prisiekti,
Kad mylėsiu tave amžinai.
Ir tos meilės aš nebeslėpsiu,
Tegul laisva gyvuoja jinai!
Tave, tave, tave kaip saulę,
Tave, kaip žiedą iš laukų
Nešuos širdy aš per pasaulį,
Nešuos pavasario lauku.
Kiekvienas žydintis berželis,
Palaukės kvepianti gėlė
Man kužda visą mano kelią:
„Eini gyvent – eini mylėt”
Einu ir žiūriu tau į veidą,
Į tavo spindinčias akis,
Mums saulė teka, saule leidžias,
Mums dieną atneša naktis.
Jei tau manęs reikės,
Ieškoki liepoj,
Arba tarp kvepiančių
Medum korių.
Jei tau manęs reikės,
Ateik į pievą-
Aš pasitiksiu
Lauko varpeliu.
Jei tau manęs reikės,
Paklauski upės,
Kuri bangelė
Nešasi mane.
Jei tau manęs reikės,
Pakelk priklupus
Tą akmenėlį,
Gulintį šalia.
Jei tau manęs reikės,
Pažvelk į dangų-
Matai tą debesėlį
Tolumoj?
Jei tau manęs reikės,
Visur ieškoki.
Tik niekad neieškok
Žmonių minioj.
Kai saulutė danguje,
Mano mintys širdyje.
Vos tik laišką aš gavau,
Tuoj iškart atsigavau.
Jei tik meilė ta tikra,
Jos man reikia arba ne.
Jei norėčiau aš tiktai,
Tai skrajočiau kaip drugiai.
Skauda širdį man dažnai,
Kad tavęs man per mažai.
Tai tikrai labai blogai,
Nepades čia net vaistai.
Paslaptingą knygą tau,
Tu nepatikėtum žodžiais,
Kad tai skirta tau..
Begalybė myliu,
Rasi tu joje,
Kurie skirti tik tau..
Žodis, jis pasako viską,
Kita galima išbraukti,
Bet šito mano širdyje,
Neišplėši meilės tau,
Žodžio myliu..
Kiek kartų mes buvom laimingi,
Tiesėm rankas į šviečiančią saulę.
Į dangų su šypsena žvelgėm
Ir rankas suglaudę laikėm.
Kiek kartų mes buvom pavargę
Ir akys mūsų jau merkės.
Galvojom, kad reikia gyventi
Ir sunkų laiką kartu ištverti.
Kiek kartų ašaras liejom,
Slėpėm savo akis.
Viens kitą su panieka šaukėm
Ir norėjom nebūti išvis.
Kiek kartų mūs širdys šaukė,
Kartojo žodį atleisk.
Tačiau beržynai jau nebeklausė
Ir vėjais paleido svajones visas.
Kiek kartų klaidas dar darysim,
Kartosim diena iš dienos.
Nutilusios širdys akmenimis paliko
Nejutusios viena jau kitos.
Kai mąstau apie tave
Atgyja mano jausmai
Kai mąstau apie tave
Aš šoku lengvai, lengvai.
Kai pamatau tave
Aš noriu pribėgti.
Kai pamatau tave
Nenoriu niekur skubėti.
Ir kai pabundu sapne
Viskas ima aiškėti.
Suprantu aš tada
Praradau tik tave.
Jausmai man liks
Niekur nedings.
Džiaugsmo ašaros veide
Nuolatos primins tave.
Tu toks, kurio man labai reikia…
Tu toks, kuris man labai daug reiškia…
Tu toks, be kurio aš negaliu gyventi…
Tu toks, apie kurį negaliu nustoti galvoti…
Bet kartais Tu būni toks, kad aš nebegaliu šypsotis…
Ir tie Tavo skaudūs žodžiai… ir tie tavo šalti judesiai…
Bet koks tu bebūtum, žinok,
Visuomet man būsi brangiausias…
Ir as Tave visada labai labai mylėsiu…
Širdis kaip varpas skamba neramiai.
Palydi mielą brangią vasarą,
Ir ji negrįš, negrįš jau amžinai…
Smėlėtas kelias prie pajūrio,
Su tavim eiti nenubuodu.
Ir mes palikę linksmą būrį.
Keliavom tylūs vienu du.
Tyloj skambėjo mūsų žingsniai
Tyloje skaudūs atdūsiai.
Ką šiąnakt jūra mums kalbėjo,
Tik aš jaučiu ir tu jautei.
Naktis juoda ir pilkas kelias.
Naktis kaip motina gera,
Surišo drebančias mūsų širdis
Ji skausmo priesaika tyra.
Ir vėl sutemus šviečia ryškios žvaigždės,
Ir kaip mozaika – akimis dėlioju jas,
Išnyra iš žvaigždžiu toks ryškus veidas
Tikrai jis Tavo!
Ir nesvarbu, kad tu esi labai toli,
Už beribių jūrų ir beprotiškų kalnų
Tu širdyje manoj išlikusi esi-
Esi brangiausia ir mylimiausia iš visų!