Apie meilę

Pamiršti reikia kartais kas praėjo
Kas buvo nuostabu kadais
Pamiršti reikia kartais ką mylėjai
Ir apie ką svajojai vakarais.

Tu juokiaisi, ramunės ieškojai
Jos lapeliais buriai “ Taip ar Ne “
O paskui staiga, užsigalvojai
Užmiršai ramunę ir mane.

Tu sakei, jog apie ją girdėjai,
Tad paliūdėkime dabar kartu.
Nes tą, ką jai išauginai, pasėjai
Aš sutryptą, išniekintą randu.
Tikėjausi ir aš mažytės duoklės,
nes jai tave – lyg auką – pristatau.
Nebenorėjau, kad mane išjuoktų.
Kad nesišypso ji, tada nesupratau…
Aš taip ilgėjausi tų netikrų svajonių,
tad tu nepyk – ji buvo man pirma.
Tačiau šiai prireikė vėl ruoštis į kelionę.
Su mielu noru leidausi paliekama…
Į kančią, pragarus netyčia ji nukrito
Tokia stipri ir neįmanomai karšta…
Negesinau ugnies aš laužo šito,
Ji perdegė – gal aš dėl to kalta?
Ištiesus delnus vėl į priešingas puses
Viena ranka tave, kita aš ją laikiau.
Ir nors mačiau – į saulę ji neves,
Nuoširdžiai ir giliai dėl jos verkiau…