Tu sakei, jog apie ją girdėjai,
Tad paliūdėkime dabar kartu.
Nes tą, ką jai išauginai, pasėjai
Aš sutryptą, išniekintą randu.
Tikėjausi ir aš mažytės duoklės,
nes jai tave – lyg auką – pristatau.
Nebenorėjau, kad mane išjuoktų.
Kad nesišypso ji, tada nesupratau…
Aš taip ilgėjausi tų netikrų svajonių,
tad tu nepyk – ji buvo man pirma.
Tačiau šiai prireikė vėl ruoštis į kelionę.
Su mielu noru leidausi paliekama…
Į kančią, pragarus netyčia ji nukrito
Tokia stipri ir neįmanomai karšta…
Negesinau ugnies aš laužo šito,
Ji perdegė – gal aš dėl to kalta?
Ištiesus delnus vėl į priešingas puses
Viena ranka tave, kita aš ją laikiau.
Ir nors mačiau – į saulę ji neves,
Nuoširdžiai ir giliai dėl jos verkiau…