Meilė, sako, panaši į vasarą,
Raibstanti žydėjimu laukų.
Prasidėjo mums jinai su ašarom,
Džiaugsmo ašarom tavų akių.
Žodžiai meilei nebereikalingi,
Kiekviena kalba jai – per sunki.
Iš akių žinojau – tu laiminga,
Tu ilgiesi, lauki ir tiki.
Tegu sako mums – praeina vasaros,
Meilė ši praeiti negalės.
Niekad tau už tavo džiaugsmo ašaras
Skausmas skruostu ašarom nelies.
Tu išeini – ir viskas dūžta skaudžiai,
Ir vėl kaip siena stovi nežinia.
Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu,
Kad nepradėčiau šaukt „Mylėk mane!”
Mylėk mane, kai mes kartu, kai dviese,
Kai Tavo galvą rankomis liečiu.
Mylėk mane, kai valgai, kai rengiesi
Ir kai eini šaligatviu slidžiu.
Mylėk pamilęs ir mylėk išdavęs,
Kai vienišas, kai linksmas Tu jauties.
Mylėk speiguos ir sodams sužaliavus,
Mylėk iki mirties ir po mirties.
Bet išeini – ir viskas taip netikra,
Vėl vieniša dugne,
Vėl spaudžiu kaktą prie šarmoto stiklo,
Už jo – pilka kaip siena nežinia.
…
Panorau parašyt žodžius
ant didelio dangaus,
ant amžino dangaus,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU.
Bet pasirodė, kad dangus per mažas.
Panorau surašyt žodžius
ant žemės didelės,
ant grumsto,
ant gėlės,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU,
kurių širdy tiek daug dar liko.
Bet pasirodė, kad ir žemė per maža.
Panorau surašyt žodžius
ant savo valandos,
ant savo VISADOS,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU,
kurių širdy tiek daug dar liko,
o viešpatie, kiek daug dar liko…
Bet jei gyvenimo man neužteks?
Tik vienas žvilgsnis tarp daugybės kitų pakerėjo mano širdį,
Nežinau aš, kas tu ir kuo tu vardu, žinau, kad mane širdis tavo girdi.
Dabar jau tikiu, stebūklų yra, tik reikia labai jų laukti,
Dabar jau žinau yra meilės jėga – neįmanoma jai prieštarauti.
Du žmonės netarę nei vieno žodžio pasuko vienu keliu,
Du žmonės – tai aš ir tu kartu dainuojame širdies dainą.
Bet iš kitur atsirito banga! Ji metė tarp mūsų žaibą!
Nebėra tavęs, nebėra ir manęs, kažkas kitas dainuoja mūs dainą.
Irena Barvydė „Gyvenimo gėlė”
ISBN 9986-848-38-5
Galiu sušildyti ta mažą širdį,
Galiu įžiebti aš į ją vilties,
Galiu mylėti – nors jinai tik spardys,
Bet nužudyt ji negalės vilties.
Galiu mylėti –
Tau net to nesakęs,
Galiu bučiuot tave tik sapnuose;
Galiu…
Nors nežiūrės tos mielos akys –
Sulauksiu aš plakimo širdyje.
Tadas
Jaučiu, kaip tavo lūpų paliesti
Ištirpsta saldžiai gundantys, aromatingi skoniai.
Tu nežinai, kaip trokštu būt arčiau negu arti
Ir skristi su tavim tenai, kur nebereikalingi žodžiai…
Tu – dangiškos saldybės platuma
Manoj širdy neramioje…
***
Iš meilės žodžių tau pasiūsiu
Lengvutį rūbą ir priglusiu
Prie pat širdies.
Tavam glėby laiminga busiu
Ir džiaugsmo saulę tekant jusiu
Virš mūsų dabarties…
***
Pasemki iš savo širdies saują meilės
Ir duok atsigert mano lūpoms.
Lai teka lengvai šiltas jausmas kaip eilės,
Kvepėdamas žydinčiom rūtom.
Atlaužki dalelę vilties ir kaip žvaigždę
Uždek mano sielos kamputy –
Aš noriu tikėti, kad žemiška laimė
Dosni ir gera žada būti.
***
Ką man padarė tavo akys,
Be jų daugiau gyvent nebegaliu.
Kuo gi mane užbūrė tavo lūpos,
Kas valandą ilgiuosi skonio jų.
O tavo balsas… kaip tai atsitiko,
Kad mintyse jo švelnų virpesį ir tegirdžiu.
Esybe, neprilygstanti pasaulio šviesai,
Tau švelnų „komplimentų“ bučinį skiriu…
***
Tu – ta diena, kurios šviesoj norėčiau piešti savo svajones.
Tu – ta naktis, kurios tamsoj galiu ieškoti kelio į žvaigždes.
Tu – ta gėlė, kuria norėčiau rūpintis,
Bučiuot nektaro sklidinas žiedų taures, tu – angelas brangiausias,
Tau skiriu šiltus žodžius, dainas, mintis, save…
Meilė, sako, panaši į vasarą,
Raibstanti žydėjimu laukų.
Prasidėjo mums jinai su ašarom,
Džiaugsmo ašarom tavų akių.
Žodžiai meilei nebereikalingi,
Kiekviena kalba jai – per sunki.
Iš akių žinojau – tu laiminga,
Tu ilgiesi, lauki ir tiki.
Tegu sako mums – praeina vasaros,
Meilė ši praeiti negalės.
Niekad tau už tavo džiaugsmo ašaras
Skausmas skruostu ašarom nelies.
Aš paskutinį kartą patikėjau meile:
Jos pažadais, jos bučiniais, klampiu svaigsmu
Užmiršęs sąžinę, tiesas ir baimę
Verčiau vieninteliu, liepsnojančiu džiaugsmu.
Aš paskutinį kartą patikėjau sniegu
Tokiu švariu, tokiu beprotiškai mielu
Tokiu be pėdsakų, kur išdavikiškai palieka
Kiekvienas, kas negali pamojuot sparnu.
Aš paskutinį kartą patikėjau žodžiais
Ir akimis, ir rankų švelnumu
Rijau, tarsi benamis viską godžiai
Su ką tik gimusio kačiuko aklumu
Aš paskutinį kartą patikėjau laime.
Aš jai meldžiausi, jai stačiau namus.
Taip paskutinį kartą patikėjęs meile.
Bet paskutinį. To daugiau nebus.
Ant kurios šakos padžiausi
mūsų meilės vaisių – triušį?
Aš nei gėriau, nei žudžiausi,
tik į kaktą sniegas mušė.
Ir vidur aikštės sustojus,
sumokėjau, kad negrotų.
Upėmis nutolo Nojus,
žvėrys rinkosi už grotų.
O daugiau reikšmingo – nieko.
Pelės išlėkė iš gūžtų.
Ak, tiesa, pritrūko sniego,
kad visiems laikams užmuštų.
Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.
Dar mes susitiksim –
Taip sako man žvaigždės.
Ir mirgančios gatvės
Ir snaudžiančios aikštės.
Dar mes susitiksim –
Taip mėnuo man sako,
Ne veltui jis beria
Sidabrą ant tako.
Dar mes susitiksim –
Širdis man taip kalba,
O jai pats likimas
Ateis į pagalbą.
Tavęs nėra, stiklinėj tulpė skleidžias-
Tau dovanota.
Tyla praryja tariamus žodžius,
ir žvakė vėl geltona ugnimi
nekarūnuota…
Romantiškai taip viskas banalu.
Tavęs nebuvo.
Fantazijos tu mano sukurta,
sapnų viešnia garbinga
voratinklio tik drobėj
šerkšno nupiešta.
Lyg vaikas išsiblaškius
amžinai su šypsena svajinga.
Tavęs nebuvo-
tyliai nuodijau save.
Klevų auksiniuos lapuos
naktį vėjas spardės,
ryte stovėjo jie raudoni,
tarsi kruvini.
Ir maišėsi prasmė man žodžių:
meilė, avangardas,
šventi paveikslai, vilniaus elgetos
suklupę murzini.
Tavęs nebuvo-
pėdas teradau ant smėlio.
Išbučiavau, sušildžiau lūpom
kruvinam sniege.
Tavęs nėra – klykiau iš skausmo
ir daužiaus į sieną,
nes tu buvai,
tiktai ne su manim-
šalia.
Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,
Kai tu greta, išsilaikau ant kojų;
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas
Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?
Kada tavęs nelieka čia nė aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
Šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?
Kentėjau? Taip, bet negalvojau rodos,
Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant – vėl vylingas netikrumas.
Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?
Aš dėl tavęs gyvybę atiduočiau,
Į pragarą aš ant bet ko nujočiau,
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?
Kai ranką tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis – pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas
Gal meilė ir yra tas draugiškumas?
Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj – lemtingas netikrumas
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?
O galėjom ir mudu
Negimti visai
Ar praeiti pro šalį
Tolyn nuo viens kito.
Ką nešiau aš ant rankų,
Kada pailsai,
Kam akis bučiavau
Aš taip švelniai prieš rytą…
O galėjom ir mudu
Auginti vaikus
Ir sūpuoti lėtai
Keturiom rankom lopšį…
Kada nieko nelieka,
Lieka meilė tiktai,
Kai bus šalta labai,
Aš ja apsigobsiu.
O galėjom ir mudu
Numirti kartu,
Kaip numiršta laimingos
Pražilusios poros.
Gal tada taip nebūtų
Ilgu ir skaudu-
Likti vienas, kur buvom drauge,
Aš nenoriu.
Meilė, yra tik meilė
Ir nėra mirties,
Meilės vyną
Aš vienas geriu.
Staltiesę baltą
Ant stalo užties…
Susėdo visi-
Tik tavęs neturiu.
J. Jasaitytė