Ša! Tylos!
Ša! Tylos…
Įsiklausyk į šią nuostabią tylą,
Įsiklausyk kaip paukštis kyla,
Išgirsi tu širdies dužius,
Pajusi kaip tau gera bus… Pajusi saulės lopinėlį,
Pajusi tu net menką vėją…
Pakelk akis – apsidairyk
Pasijusi tu kaip pirmasyk…
Mano lūpos nepasiekia paliesti dangaus
Mano lūpos nepasiekia paliesti dangaus,
mano akys, nemato už žvaigždes toliau.
Mano lūpos, pasiekia tik tavo lūpas paliest,
mano akys tik tave, ir tavo akis laimingas mato.Jei tu naktis, aš ateisiu į tavo patalą nakties,
ir degsime ne saulės, bet meilės liepsnose.
Ir nesakysim laikui, greičiau skubėk šiąnakt,
nes meilė myli laiką, kai laikas virsta ja.Meilė
Meilė būna visokia
Tai saldi, tai skaudi…
Meilė – saulės spindulėlis
Ir jausmų šaltinis ji.Meilė džiaugsmas didelis
Noras būti mylimas.
Tu mylėsi savo žmogų
Ir laimingas būsi tu!Ašaros
Aš braukiu tą ašarą
Dėl tavęs… tavęs tik vieno.
Ką dabar daryti man?
Juk dėl visko kaltas tu!Kam svajones sužlugdei?
Kam tą meilę skandinai?
Aš daugiau nebūsiu tavo.
Tu pamiršk mane, tikrai!Aš laiminga, be tavęs.
Bet pamiršt aš negaliu.
Kai pamiršiu aš tave
Viskas bus gerai ,tikrai!Aš be tavęs…
Aš be tavęs, kaip medis be lapų,
Aš be tavęs, kaip paukštis be sparnų,
Aš be tavęs, kaip dangus be debesų,
Aš be tavęs, kaip rožė be spyglių,
Aš be tavęs, kaip saulė be spindulių,
Aš be tavęs gyventi negaliu…Wisława Szymborska – Laiminga meilė
Laiminga meilė. Tai normalu?
Rimta? Naudinga?
Kas pasauliui iš dviejų žmonių,
kurie nemato pasaulio?Neužtarnautai išaukštinti,
vieni iš milijono, bet įsitikinę,
kad taip buvo lemta – už ką?
Už nieką.
Šviesa krinta iš niekur –
kodėl gi ant jų, ne kitų?
Ar tai žeidžia teisingumą? Taip.
Griauna per vargus įtvirtintas normas,
verčia iš aukštumų moralę? Griauna ir verčia.Pažvelkit į tuos laiminguosius:
bent jau apsimestų truputį,
suvaidintų rūpestį prie draugų!
Paklausykit kaip juokiasi – tikras įžeidimas.
Kaip jie kalba – iš pirmo žvilgsnio suprantamai.
O jau jų ceremonijos, ritualai,
pačių išgalvotos pareigos –
lyg sąmokslas žmonijai už akių!Sunku ir nuspėti, kuo pasibaigtų,
jei jų pavyzdžiu pavyktų sekti.
Kuo remtųsi religijos, poezija,
Kas išliktų, kas pasimirštų,
kas pasiryžtų neperžengt ribų?Laiminga meilė. Ar ji būtina?
Sveikas protas ir taktas liepia tylėti,
lyg apie Gyvenimo aukštųjų sferų skandalą.
Puikūs vaikai gimsta be jos pagalbos.
Niekuomet žemės negalėtų apgyvendinti,
juk taip retai nutinka.Tegu žmonės, nepažįstantys laimingos meilės,
tvirtina, kad laimingos meilės nebūna.Tuo tikint bus lengviau jiems ir gyventi, ir mirti.
Į lietuvių kalbą išvertė G.P. pajutusi, kad nei minutės daugiau nebegalime be Šymborskos.
Kartais meilė išeina…
Ar žinai, kur meilė išeina,
Pro plačiai atvertas duris?
Kai jos bučiniais nemaitina,
O ji jų tikisi vis.Ar jauti, kur ji gyvena,
Tyliai palikus namus?..
Ji nesirenka – jaunas ar senas –
Jai reikalingas žmogus!Ar matei, ją parimusią verkiant?
Ar bandei ją paliesti ranka?
Jai į širdį švelniai besibeldžiant,
Tu tampi jos mažyte auka!Ar tiki ją amžiną esant,
Jei pavydas neitų šalia?
Auksiniam rytui brėkštant,
Ji liktų juo džiaugtis mumyse!Grįžtančiai meilei
Vėl į širdį meilė sugrįžo,
Tik dar vardo jai nerandu.
Ji, lyg vaikas, pasaulį išvydęs,
Man surinka, kai ją pamirštu!Ji sugrįžo per vėją, per lietų,
O aš jos ieškot nedrįsau.
Ir nepaėmiau rankų ištiestų –
Dviese, juk eiti drąsiau…Ji mane kaskart apsvaigina,
O supykusi, draiko kasas.
Kūną aistroj paskandina
Ir bučiuoja pėdas basas.Bučiniai, lyg pienės pūkeliai,
Susirenka man ant delnų.
Jie čia kalbasi, juokiasi, barasi
Ir meilę augina tarp jų!Aš viską užmiršau…
Aš viską, viską užmiršau
Ir viską tau seniai atleidau.
Sugrįžk, sugrįžk! Vardu pašauk!
Tu vėl gyvensi pas mane.
O jeigu ne, o jeigu ne –
Tai susitikime… per klaidą…
Aš viską tau seniai atleidau.
Įsiliepsnojęs ilgesys
Išdegino širdies kartėlį.
Ir ašaros – lyg debesis –
Nuplovė nuoskaudos šešėlį.
Ir to prakeikto išdidumo
Neliko nė mažiausio dūmo.
Ir pykčio nuosėdos pradingo, –
Paliko tik aistra audringa.
Aš taip myliu, aš taip myliu!
Prieš šitą jausmą
Meilė pirmutinė –
Tik menkas aidas
Tolimo griaustinio.
Aš taip myliu, aš taip myliu,
Kad, rodos, ir tavy galiu
Uždegt didžiulę jausmo ugnį…
Tik ta bedugnė, ta bedugnė…
Sugrįžk, sugrįžk!
Vardu pašauk!
Aš viską, viską užmiršau…Meilė
Kaip mįslę ją sunku įminti:
Ji į žvaigždynus iškelta,
Vardais gražiausiais išvadinta.
Ji – nuodėminga ir šventa!O kokios švelnios meilės rankos!
Į saulę iškelia jos mus.
Net ir tada, kai jų netenkam,
Spalvotus siunčia mums sapnus.Ir kokios geros meilės akys.
Nuo jų ugnies širdy šilčiau.
Net nuo šitos ugnies apakus
Pasauly būna daug šviesiau!Sentimentalus Romansas
Aš mylėjau
Tave
Tau nežinant.
Tau nežinant
Tave aš myliu.
Mano meilė
Plati
Kaip žvaigždynai,
Kaip žydėjimas
Lauko gėlių.Ar mylėjai mane,
Nežinojau.
Ar mylėsi –
Paklausti bijau.
Eisiu, eisiu,
Rugsėjui lašnojant,
Į tave
Kaip lig šiolei ėjau.Vėlų vakarą,
Rudenį pilką
Tavo balsas
Pro rūką aidės.
Šauks į kelią –
Į tolimą, ilgą,
Pasitiks
Ir per naktį lydės.Ir mylėsiu
Tave
Tau nežinant.
Meilė švies man
Visu tuo keliu – – –
Amžina ir šviesi
Kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas
Lauko gėlių.Meilės Eilės
Šiąnakt sapnavau tave
Sakiau kad nebekentėčiau
Sakiau kad nebeišliečiau ne vienos ašaros
Aš atsakiau kad negaliu
Pasakiau kad aš vergsiu iki kol tu grisi
Tada tu pradėjai raudoti
Ir aš supratau kad u visada vergsi kartu su manimi
Dėl to aš sapnuosiu tave kasnakt
