Aš nepažįstu juoko, nepažįstu pasakų,
Aš nepažįstu paukščių čiulbesio ir jų dainos…
Nebepažįstu vaiko verksmo naktį gūdžią
Tik paikas vėjas tik jis mane dar guos…
Nebepažįstu aš nė melsvo jūros dvelksmo
Nei vasaros karštos, gėlių kvapų…
Pažįstu aš tik žmogų vis dar brangų
Nors atėmė jis širdį, nužudė meilę be kovos…
Tą naktį šaltą šaltą
Tu atskubėjai pas mane.
Maniau, sušildysi, vardu pašauksi
Ir pasiliksi mano glėbyje.
Bet tu skubėjai ne dėl to.
Ėjai sudie ištarti…
Lėtai kalbėjai, jaudinais kažko
Ir palikai mane per tokį šaltį…
Verkiau tada ir kankinau save,
„Kodėl?” tavęs vis klausiau,
O tu tiktai žiūrėjai į mane
Ir išėjai tolyn į tamsą.
Ilgai girdėjau dar tavus žingsnius,
Jaučiau, kaip tolai nuo manęs…
Norėjau šaukti „Dar palauk!”,
Skubėjau… bet nepavijau tavęs…
Aš lauksiu tavęs…
Nors tu ir negrįši…
Aš eisiu artyn, į tave,
Kas belieka tai širdžiai,
Šaltai sudaužytai
Kai rėkia iš skausmo,
Kai ji be tavęs…
Aš noriu nugrimsti į jūros bedugnę
Nuskęsti kartu su laivais
Aš noriu tą skausmą
Širdį numalšinti
Nes žudo tas jausmas miglotais rūkais…
Prisiekiu… Numirsiu
Jei tu nesugrįši
Jei neliesiu aš tavo pečių
Jei nejusiu to žvilgsnio
Taip švelniai migloto
Aš pradingsiu kartu su naktim…
Na, ir tegul vėl šiandien lyja,
Tokiais mažais, šiltais lašais.
Tegul nudžiuvę medžiai vėl atgyja,
Pasidabina gėlės pumpurais.
Tikiuos, nuplaus lietus ir mano skausmą,
Kaip plauna purvinas gatves,
Šilti lašai atneš man džiaugsmą,
Gal meilė vėl į širdį pasibels…
Na, ir tegul vėl šiandien lyja…
Ir man kaip žemei reikia atgaivos.
Tegul liepsnojanti širdis užgyja
Nuo šilto lašo ir rasos…
Norėčiau sukurti pasaulį
Ten kur būtum tik aš ir tu
Tada pasiektume žydrą padangę
Ir skristume paukščio sparnu
Neriedėtų man ašaros graudžios
Ir šypsočiaus tavo glėby
Skambėtų iš tavo lūpų man dainos
Kad mes kartu būsim pasaulio pakrašty
Nemoku aš slėpt ašarų
Ir verkiu be tavęs kasdien
Juk mes niekad nebūsim kartu
Pasaulis man tampa nebemielas
Nors pasaulis gražus
Bet man tu gražiausias
Norečiau bučiuot per sapnus
Tavo lūpas saldžiasias
Nors ir vėl aš svajoju
Kad tu prie manęs
Ir vėl aš sau meluoju
Kad esu laiminga be tavęs
Man nereikia tavęs,
Tavo rankų šaltų.
Man nereikia apgaulės,
Darganotų dienų…
Man nereikia kančios,
Jokio skausmo širdy.
Man nereik tavo meilės,
Kurios nejauti…
Man tik reikia švelnumo,
Nuoširdžios šypsenos,
Stipraus apkabinimo
Ir saulės kaitros.
Bet žinau, niekados
Tu man to nesuteiksi…
Man nereikia tavęs!
Tu tik moki nuvilti…
Kai geriausios draugės išduoda mane
Norisi priglausti jį tada šalia
Nors labai man liūdna, bet kitaip negaliu
Ir tada belieka tik atleisti sau
Man nereikia draugių tų kurių nebus
Kurios skleidžia melą ir tikrus gandus
Bet aš juk turėsiu vieną tik tave
Ir tikrai kovosiu kaip tikram kare
Gal kada suprasiu tai ką padariau
Bet tos senos draugės nesugrįš daugiau
Bet aš tuo džiaugiuosi ir nesigailiu
Nes tave bučiuosiu tūkstantį naktų!
Norėčiau saulę tau nuskinti,
Atnešti žvaigždę delnuose,
Girdėti, jausti, nuraminti
Ir amžinai mylėt tave.
Norėčiau tavo glėbyje ištirpti,
Sudegti karštyje nakties
Ir niekad niekad nesiskirti,
Gyvent dalelėje tavo širdies…
Bet tu toli, labai toli…
Ir gal net pamiršai mane…
O aš vis laukiu, verkdama nakty,
Sugrįžk! Aš čia… visai šalia…
Gyvenimas primena svajonę
Svajonę, kuria visuomet tiki
Gyvenimas tai laikas, kuris vėluoja
Vėluoja ir tu visuomet tai supranti
Gyvenimui netrūksta dejonių
Po kuriu tu lyg save prarandi
Gyvenimas pilnas malonių
Akimirkų, kurios lieka tik praeity
Gyvenimu norai lekioja
Jei pagauni tai jie lieka tavy
Gyvenime tu kartais kvailioji
Kvailioji kaip vaikai maži
Gyvenime tu statai bendrovę
Bendrovę, kuri lieka širdy
Gyvenime tu ir meluoji
Meluodamas nesigaili
Gyvenime tu pasibučiuoji
Meile kuria gyveni
Mylėdamas tu ir išduodi
Išduodi ir nesigaili
Gyvenima tu atiduodi
Atiduodi ir nesugrįžti
Gyvenime lieka svajonė
Ir tada tu ja užmiršti
Gyvenimui tu pasiduodi
Pasiduodi ir tada numiršti
Tavo siela dar lekia, vaitojas
Bet sapne tu gyvent negali
Pabundi ir pažįsti tikrovę
Kad tu prie manęs čia arti…
Jeigu aš labai ką nors pamilčiau,
Jei man ta meilė degtų džiaugsmo sidabru,
Aš lyg nušvitus žemės paukštė kilčiau
Surinkt žvaigždžių dangaus taku.Jeigu aš labai ką nors pamilčiau,
Jei įžiebčiau viltį raudančioje širdyje,
Aš lyg gėlė ištroškusi išgerčiau
Meilės laimę jojo glėbyje.Jeigu aš labai ką nors pamilčiau,
Jei mano meilė bus toli toli,
Kasnakt linkėsiu jam saldžių sapnų,
Kad rytą būtų giedra ir žvalu.
Aš vis čiuožiu čiuožiu čiuožiu pasaulio galan
ir tie beviltiški sapnai man širdį gelią
aš jau einu einu einu, bet gal aš dar sugrįšiu
ir ant tu švelnių pečių mane laikysi
aš palieku jau palieku savo svajone
nes tu manim taip kažkada suabejojai
aš jau tikrai tikrai tikrai jau išeinu
bet palieku tau tirpstančią delne
dalele grįžtančios manęs
Tu dar žiuri žiuri žiuri i šviesų langą
ir kažkada matei ten mano gražu veidą
aš jau toli toli toli už šimto myliu
bet vis tiek aš tave myliu
aš tikrai tikrai tikrai jau negaliu
negaliu pamiršt tavu akių
o gal gal gal aš dar sugrisiu
bet gal daugiau tavęs nebematysiu
bet palieku tau ir sniege
dalele tirpstančios manęs
bet kai tau bus gaila gaila gaila savęs
prisimink kad turi dalelę manęs…
Padėsi ranką ant peties man
Ir kraujas venom lyg laidais
Banalią giesmę vėl naujais
Sieloj atkartos aidais.
Sugriovei mano pilį pastatytą
Ir nuplaukei gilion naktin.
Tvirtovė liko išdraskyta,
Durklai susmeigti širdin.
Pilies juodi voriukai juokės
Iš mano ašarų ir baimės valandų,
Neapykanta ir pyktis tuokės
Ant sielą veriančių žaizdų.
Iširęs mūsų meilės laivas
Siūbavo į krantą su vienu irklu.
Kruvinos pakrantės bangos
Daužė ašaras vienu ritmu…