227
Kiek meilės man širdy! Kaip ji graži, jauna!
Kodėl nė žodžio jai neištaria burna?
Kas su manim, dangau? Ištroškęs kankinuosi,
Kada čia pat versmė, gyvybės sklidina
Skaudi meilė
O kad užmigtų laikas, kaip užmiega šakos,
O kad sugrįžtų vėl pavasariai žali.
Tačiau ir vėl nuplikę rankų šakės vėjy kratos
Ir vėl nuskęsta mintys dūmų sukūry.Supies, supies apsnūdęs laumės vaike,
Velniūkiškas mintis sukėlęs mano galvoje.
Net pakaruoklis lapas tavo saujoj verkia,
Kai tu kaulėtom rankom apglėbi mane.Ar garsiai siūbautum, ar tyliai geistum –
Raukšlėta šerdim vis vienaip man slys ranka.
Net jei šalia suklupus virst egluže leistum,
Akių pakelt nedrįsčiau – mirt per dauk kalta.Meilė. Lūdesys
Ant stalo pasidėjęs intelektą,
Ko reikia man, ilgai mąsčiau,
Ir kai pakėliau stiklą megztą,
Aš baltą dangų pamačiau.Upeliais ten tekėjo saulė,
O mano nervai, sėdintys krante,
Man sakė: „Viskas tik apgaulė,
Ir angelų pasaulyje nėra”.Man nereikėjo kalno debesų
Ir skausmo tarsi sniego balto,
Man juk pakako angelo sparnų
Kišenėje odinio palto.O plaučiuose pūga vis siautė,
Draikydama odos skvernus.
Tarsi balčiausio sniego skiautė,
Man suteikė juodus sparnus.Nuo meilės niekur nepabėgsi
Nuo meilės niekur nepabėgsi,
Jinai tave visur pavys.
Ją lyg perkūniją ar giesmę,
Lyg potvynį girdėsi vis.Nuo jos drebės po kojom žemė.
Ji kaip vulkanas prasiverš.
Ir tu jos prigimtį neramią
Pajusi skaudžiai ant savęs.Virš debesų pakilsi – saulė
Tau meilę būtinai primins.
Ir požemio tyliam pasauly
Ji iš tamsos kalbėti ims.Dar tau vaidenas žalias krantas,
Kur meilės nėr… O aš juokiuos…
Širdis – tas meilės diversantas –
Sekios tave be atvangos…Eilėraštis apie Meilę
Mano meilė širdyje,
Mūsų saulė danguje.
Jūros ošimas primena tave.
Tavęs neužmiršiu niekada!
Nors ir toli bebūtum,
Tu liksi mano širdyje.Agnė
Meilė. Pamiršti reikia
Pamiršti reikia kartais kas praėjo
Kas buvo nuostabu kadais
Pamiršti reikia kartais ką mylėjai
Ir apie ką svajojai vakarais.Gėlės miršta
Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
Gėlės – imkit, numarinkit ir mane.Jos ant lūpų, jos ant veido, ant širdies
Nežydės, nebežydės, nebežydės.Aš iš ašarų išplaukti, iš juodų,
Savo kelio nerandu, neberandu.Dugne vynas ir košmaras, ir mirtis,
O ant kranto vieno sapno praeitis.Vienas sapnas man dainuoja širdyje:
Myliu, myliu, myliu meilę, myliu ją.O po meilės, o po sapno, po dainos
Kas bus meilė, kas bus sapnas, kas dainuos?Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
Gėlės – imkit, numarinkit ir mane.Kodėl?
Kodėl mylėti taip nelengva,
Kodėl gyvenimas sunkus,
Kodėl taip kasdienybė slegia, kai neregiu tavų akių…
Kodėl aš vis dar tave MYLIU,
Bet to parodyt nedrįstu..
Kodėl kaskart mėnuliui kylant,
Regiu tavas žavias akis…
Nejau taip yra lemta,
Mylėt ir būt nesuprastam..
Kodėl aš pamilau akis, kurias regiu visom naktim..
Kodėl taip šypsena tava, svaigina kas akimirka mane,
O švelnios rankos apramina skausmą širdyje..
Kodėl tave aš pamilau, ir viską tik sapne matau..
Žinau tikrai jog būsim tik draugai..
Kenčiu už tai jog viska pasakiau tau pervėlai..Meilė. Jau taip seniai
Jau taip seniai mačiau aš tavo veidą
Ir skaičiai mėlynas akis
Ir taip seniai girdėjau tavo juoką
Ir taip seniai kalbėjau su tavim.Meilė
Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.Keista ryte pabusti tyloje
Keista ryte pabusti tyloje, o akyse juoda tamsa,
Praskverbia kūną dargana…
Guliu ir ašarą braukiu vien prisiminus jog buvome kartu..
Jutau tavo širdies plakimą,
Ir mintyse prašiau aš atleidimo, nors vertas aš tik papeikimo..
Gyvenimas labai skaudus, drasko širdy ir jausmus,
Akimirka tokia trumpa,
Ir štai aš praradau tave..
Aš pasiilgsiu mėlynų akių,
Širdies plakimo ir nuostabiu dienų..
Atleisk už skausmą ir ašaras sūrias,
Kurias praliejai dėl manęs..
Dabar rašau jog man atleistum,
Ir kad ramiai numirti leistum…Tavęs prigersiu
Mes su tavim jau šitiek amžių tai atskirai, tai vėl kartu.
Esi pati nežinomiausia iš man pažįstamų žvaigždžių.
Ir kiek gamtoj bebūtų paradoksų – visi jie sutelpa tavy.
Tavy galiu paskęst lyg jūroj. Bet jei paliest – tu ištirpsti.Tave galiu užuost lyg puokštę ką tik pražydusių gėlių.
Ir tarsi žiedą tavo širdį galiu nunešti vėjeliu
Ten, kur sapnais pavirs tikrovė, o realybe virs sapnai,
Ten, kur prapliupsi ašarom bežadėm. Dėl ko? Pati net nežinai.Aš dar norėsiu karšto vyno iš tavo lūpų paragaut.
Ir taip lengvai, tarsi drugelį, laimės paukštę pagaliau sugaut.
Aš dar norėsiu tau atnešti baltų lelijų iš nakties
Ir iš rasos nupintą dainą, išmargintą vilties.Bet tu išeisi saulei tekant, dar nesuspėjus man nubust.
Ir kaip kiekvieną dieną silpna lyg nuo pagirių man bus.
Aš lauksiu, lauksiu šitos šventės, kai vėl žvaigždė man sužibės,
Bet vėl per savo neapdairumą tavęs prigersiu. Iš širdies.Džemas – Laimės paukštė
