Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
Gėlės – imkit, numarinkit ir mane.

Jos ant lūpų, jos ant veido, ant širdies
Nežydės, nebežydės, nebežydės.

Aš iš ašarų išplaukti, iš juodų,
Savo kelio nerandu, neberandu.

Dugne vynas ir košmaras, ir mirtis,
O ant kranto vieno sapno praeitis.

Vienas sapnas man dainuoja širdyje:
Myliu, myliu, myliu meilę, myliu ją.

O po meilės, o po sapno, po dainos
Kas bus meilė, kas bus sapnas, kas dainuos?

Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
Gėlės – imkit, numarinkit ir mane.