Per visa savo gyvenimą pasakiau daugybe žodžių…
Iš savęs išleidau daug sakiniu….
Išliejau daug ašarų…
Jutau skausmą, pykti ir meile
Bet dabar viskas atrodo nebesvarbu,,,
Nebegaliu ištarti nei vieno žodžio, nebegaliu išlieti nei vienos ašaros…
Nebejaučiu nieko…
Nebeįstengiu galvoti, miegoti, valgyti netgi nebegaliu žengti žingsnio
Ir tai tik dėl to kad patyriau tai ką reiškia mirti…
Aš numiriau kartu su tavimi.
Nemune ledai išplauks,
Obelys pabals. –
Parymok, manęs palauk
Prie baltos obels.
Parugėm gelsvom basa
Vasara prabėgs.
Mėnesienoje rasa
Ašara žibės.
Bus ruduo. Atjos šiaurys.
Obelys pagels.
Lauk manęs pavakary
Vėtroj prie obels.
Šaltis išrašys languos
Tulpes, ramunes.
Negyvuos žiemos speiguos
Tujen lauk manęs.
Jei dar myli, jei brangus,
Jei manim tiki, –
Drėgnas apkasas man bus
Tėviškė jauki.
Ir tu būsi taip arti, –
Jausiu prie šalies…
Ir aplenks mane mirtis,
Ir kulka nelies.
Tu žiedelio nenumauk,
Nenukirpk kasų!
Ilgai laukus, dar palauk, –
Grįšiu, iš tiesų.
Vėliavas nuleistas neš, –
Žuvusį minės.
Netikėki. Grįšiu aš.
Grįšiu.. Lauk manęs.
Akmenys paplentėm kauks.
Sužaliuos lazda.
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada…
Saulute, mylimoji,
Nepalik manęs,
Man šalta…
Dangus atrodo taip aukštai,
O tamsoje, kur eisiu,-
Pasiklysiu ir sušalsiu…
Ilgiuosi tavo spindulių-
Švelnių delnų labai.
Ledu ant skruostų,
Perlai tavo meilės,
Sustingo, bijau sakyti-
Palikai…
Žemyna, žeme,
Neliūdėk, manęs nekaltink.
Dangus beribis driekiasi,
O mes tik jo vaikai.
Ne aš išsirinkau šią dalią-
Nušviesti tavo kelią
Ir nekalta, kad tu mane
Tik vieną pamilai.
Paglostyk vienišo
Mėnulio veidą,
Pabėgs šešėliai-
Burtams nebeleis
Išskirti jūsų.
Debesėliai išsidraikę
Sušilę nusileis ant tavo veido,
Gal nudžiovins ir ašaras,
Kada supins į vieną
Jūsų plaukus.
Žinok, kad myli
Jis tave labai…
Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje
Ir mano rankos tarsi mano viltys
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.
Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,
Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne.
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane.
Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane suvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.
Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.
Menu akimirką žavingą:
Tu šmestelėjai akyse.
Kaip koks regėjimas aikštingas,
kaip grožio kerinti dvasia..
Tam liūdesy, kurs neapleido,
dienų skubrioj ir sumaišty
Skambėjo Tavo balso aidas,
regėjos bruožai nekalti..
O metai slinko. Sukūriavo,
blaškydami šviesius sapnus,
Ir pasimiršo balsas Tavo
ir veidas dangiškai švelnus,
Tamsioj tremty ir nuošalybėj,
man vijos kamuoliai dienų,
Be įkvėpimo, be dievybės,
be ašarų ir be jausmų..
Atėjo sielos pabudimas:
Ir vėl Tu mano akyse,
Kaip koks aikštingas nušvitimas,
kaip grožio kerinti dvasia.
Ir vėl širdy man apsvaigimas,
ir vėl ten kėlėsi ūmiai
GYVENIMAS IR ĮKVĖPIMAS,
DIEVYBĖ, AŠAROS, JAUSMAI…
Meile, nelaiku atsiradai,-
Neturiu tau laiko nei lėšų…
Užrašų knygelėje – seni vardai,
O širdy naujus jausmus nešu.
Meile, viską nutarei pakeist,
Kaip ir dera meilei – iš esmės.
Tiek grožybių man jau prisakei,
Kad netenka praeitis prasmės.
Meile, aš manau nepasiduot,
Atsispirt visiems kerams žadu,
Kai artėja įprastas ruduo,
Tai velniam tiek daug gražių žiedų.
Mano metuos moterų vardai
Ne varpeliais, o šaukšteliais dzingsi…
Meile, nelaiku atsiradai…
Gal, sakau, ir nelaiku pradingsi.
Ak meile tu beteise,
Kokia tu man šviesi!
Ateisi? Neateisi?
– – – – –
Esi.
Esi.
Esi.
Ak meile tu beteise,
Kokia tu nedrąsi.
Išteisinsi?
Nuteisi?
– – – – –
Teisi.
Teisi.
Teisi.
Aukso žiedas nuo baltų rankelių
Į lelijos žiedą nuriedėjo,
Ir naktis atsiklaupė ant kelių,
Ir žaibai šaltais kardais pradėjo
Kirsti miestą, kur jisai gyveno
(Bet jis buvo jau seniai pabėgęs).
Ir elektra rėkdama sroveno
Per įkaitusius nuo ratų bėgius.
Aš tave norėjau išnešti iš rudenio,
Iš pasaulio norėjau išnešti ant rankų,
Nes taip gedulingai šakas vėjas judino,
Nes taip graudžiai varnos prie kapų mums krankė.
Širdies mano niekad nesotino duona,
Ir akių dar niekad nedžiugino valgis.
Nors, tiesa, be duonos juk išalksta žmonės
Ir papjauna brolį šienapjūtėj dalgiais.
Aš žinau daug pasakų apie meilę vakarą –
Kad tavęs nepirktų nė už milijoną…
Panašiai kalbėjo kažkas vieną vasarą,
Kai mes gėrėm alų šviesiuos paviljonuos!
Bet kam tave nešti pro rudenio rūką,
Kol ruduo ant veido dar šalnos nesėja.
Dyvinas gyvenime! Tu jauna pabūki,
Nes gyvent ir vargti dar neįpusėjai…
Antanas Miškinis „Varnos prie plento”
l
Liesis Nemunas. Ir visas į marias.
Daugiau niekas mano meilės neberas.
Anei tėvas, anei močia, anei aš –
Mano meilę ryt jau Nemunas nuneš.
O bus vasara beržynuose gražiuos,
Tada mano – mano meilės atvažiuos.
Tik vaizduokis – šviesų rytą nedėlios
Mūsų medžiai, mūsų sodai sužaliuos.
O kai klony sausi karklai sprogt pradės,
Tai mieloji būti mano pažadės.
(Kas gi būtų per žaliąsias Sekmines?
Meilė verktų, viena likus be manęs.)
Tada upių sidabriniuos pakraščiuos
Mano meilė mano laimę išbučiuos.
Naktį mėnuo užsikars ant obelies.
Tada meilė mano laimę numylės.
Grįš ir Nemunas iš marių atgalios,
Kaip ta meilė šviesų rytą nedėlios.
O kai grįš ruduo, rėks varnos padaržiuos,
Tada vėlek mano meilė išvažiuos.
2
Buvo vasara. Dienos taip šviesios.
Glostė šlamančios avižos vakarą.
Aš norėjau pabūti dviese,
Pakalbėt intymiai apie vasarą.
Tai stovėjau toks rimtas pas upę.
Vandeny saulę gęstančią gaudžiau. –
Būtų gluosniai tave čia pasupę,
Ir laukams, ir naktigoniams snaudžiant.
Juodos varnos kaip mano mintys
Sklaidė mėlyną rūką be tikslo…
O dabar nebenoriu priminti,
Kas man laimę sudaužė kaip stiklą.
Kam man reikia tų želiančių pievų,
To prikniubusio uosio prie klėčio?
Plaukit, upės, negrįžkit – sudievu,
Kad aš viską užmiršti galėčia…
Mano žvaigždės po vienai nukrinta,
Matos – mano dalia joms nerūpi.
Tai stovėjau tylus, tokis rimtas
Palei avižas, varnas ir upę.
3
Mano meilė laimingai baigės.
Ji nuėjo linksma su kitais.
O man liko ruduo ir snaigės –
Lai ir vasara vėl neateis.
O man liko ruduo geltonuoti,
Žvaigždėti kasdien vakarai.
Ir šios eilės iš mažo bloknoto.
Kad ruduo… ir kažkas negerai.
Vakarais ji dažnai geria vyną.
Juokaudama šaukia – ak dieve!
O man akyse patvinę
Žalios žalios vasaros pievos.
Šoka ji elegantiškai tango;
Dangsto mėlynas vakaro šydas.
O mano širdy kaip ant lango
Baltos vasaros rožės žydi.
Iš jos šilko, pečių, iš jos rankų
Dvelkia stiprūs Coty kvepalai.
Gal kitiems jie svaiginančiai trenkia,
O jau man ir tatai per vėlai.
Mano meilė laimingai baigės…
Antanas Miškinis „Varnos prie plento”
Neklausinėk, kodėl liūdnai dūmoju,
Tarp tų linksmybių liūdna man dažnai,
Kam viską aš niūriu žvilgsniu matuoju,
Ir nemieli gyvenimo sapnai.
Neklausinėk, kodėl mana širdis šalta,
netekau linksmosios meilės jau
Ir jokia meile aš nebetikėsiu:
mylėjusi kartą, nemylėsiu daugiau;
Kas laimę jautė, nebejaus vėl laimės.
Trumpam akimirksniu ji mus ištiks:
Iš meilės, iš jaunystės ir palaimos
Tiktai graudumas vienas bepaliks.
Menu akimirką žavingą:
Tu sušvitai man akyse,
lyg burtas nykstą paslaptingai,
užbūrei sielą-manają.
Kai neviltis man slėgė sielą,
kai graužė nerimas mane,
Vaidendavos man kūnas vienas
ir bruožai mylimi sapne.
Bet metai ėjo, audros šėlo,
išblaškė praeities sapnus.
Ir pamiršau aš tą kūną vieną,
ir veido bruožus įstabius.
Gyvenimo realybėje jausmai nurimo,
ir slinko dienos po dienų
Be ašarų, be vilties,
be meilės žavimų sapnų.
Ir štai, kai rodės-viskas dingo,
vėl pasirodei akyse,
Kaip burtas nykstąs paslaptingai,
kaip ryškaus laužo žarija.
Ir vėl širdis liepsnoti ima,
Ir vėl tu jai sugrąžinai
Ir ašaras ir viltį,
Ir meilę pamirštą seniai.
Ne, ne neprivalau, nenoriu, nedrįstu,
Beprotiškai aistringai meilei atsiduoti!
Aš noriu likti rami, kokia dabar esu,
Neleidžiu širdžiai aš blaškytis ir liepsnoti.
Ne, man pakaks mylėti! Tačiau kodėl tada
širdis akimirkai net pasvajot negali,
Kai pro mane staiga praeina nelauktai,
Tarytum angelas juodom akim?
Praeis ir dings!… Nejau aš negaliu,
gerėdamasi juo-aistringai paliūdėti,
Pasekt jį akimis ir jam žvilgsniu tyliu
Gyvenimo džiugaus ir laimės palinkėti,
Širdim linkėti žemės dovanų gausių:
Ramybės, džiaugsmo, poilsio-nerūpestingo,
Net laimės tai, kurią galbūt pamilo iš tiesų,
kuri vaikinu jį vadinti pasirinko.
Mano meilė stovi šalia ir laukia, o aš
Ilgiuosi jos ir nematau, kad ji šalia.
Mano meilė remia mane ir šaukia,
O aš klumpu ir negirdžiu jos šauksmo.
Mano meilė žvelgia man į akis ir klausia?
O aš žiūriu į ją ir netikiu,
Nes mano širdis snaudžia.
Mano meilė kantri, ji laukia,
Ir aš stengiuosi prabusti,
Bet iliuzijos voras tinklus vėl išaudžia.
Mano meilė manęs nepalieka ji glaudžias,
Kai neviltis mano širdį suspaudžia…
Mano meilė karys, ji šviesos kardu,
Tamsą pasaulyje mano suskaldo!
Ir aš pamatau, pajuntu, kad tikrai gyvenu!
Irena Barvydė „Gyvenimo gėlė”
ISBN 9986-848-38-5