Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje
Ir mano rankos tarsi mano viltys
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.

Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,

Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne.
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane.

Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane suvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.

Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.