Neklausinėk, kodėl liūdnai dūmoju,
Tarp tų linksmybių liūdna man dažnai,
Kam viską aš niūriu žvilgsniu matuoju,
Ir nemieli gyvenimo sapnai.
Neklausinėk, kodėl mana širdis šalta,
netekau linksmosios meilės jau
Ir jokia meile aš nebetikėsiu:
mylėjusi kartą, nemylėsiu daugiau;
Kas laimę jautė, nebejaus vėl laimės.
Trumpam akimirksniu ji mus ištiks:
Iš meilės, iš jaunystės ir palaimos
Tiktai graudumas vienas bepaliks.

Menu akimirką žavingą:
Tu sušvitai man akyse,
lyg burtas nykstą paslaptingai,
užbūrei sielą-manają.

Kai neviltis man slėgė sielą,
kai graužė nerimas mane,
Vaidendavos man kūnas vienas
ir bruožai mylimi sapne.

Bet metai ėjo, audros šėlo,
išblaškė praeities sapnus.
Ir pamiršau aš tą kūną vieną,
ir veido bruožus įstabius.

Gyvenimo realybėje jausmai nurimo,
ir slinko dienos po dienų
Be ašarų, be vilties,
be meilės žavimų sapnų.

Ir štai, kai rodės-viskas dingo,
vėl pasirodei akyse,
Kaip burtas nykstąs paslaptingai,
kaip ryškaus laužo žarija.

Ir vėl širdis liepsnoti ima,
Ir vėl tu jai sugrąžinai
Ir ašaras ir viltį,
Ir meilę pamirštą seniai.

Ne, ne neprivalau, nenoriu, nedrįstu,
Beprotiškai aistringai meilei atsiduoti!
Aš noriu likti rami, kokia dabar esu,
Neleidžiu širdžiai aš blaškytis ir liepsnoti.
Ne, man pakaks mylėti! Tačiau kodėl tada
širdis akimirkai net pasvajot negali,
Kai pro mane staiga praeina nelauktai,
Tarytum angelas juodom akim?
Praeis ir dings!… Nejau aš negaliu,
gerėdamasi juo-aistringai paliūdėti,
Pasekt jį akimis ir jam žvilgsniu tyliu
Gyvenimo džiugaus ir laimės palinkėti,
Širdim linkėti žemės dovanų gausių:
Ramybės, džiaugsmo, poilsio-nerūpestingo,
Net laimės tai, kurią galbūt pamilo iš tiesų,
kuri vaikinu jį vadinti pasirinko.