Menu akimirką žavingą:
Tu šmestelėjai akyse.
Kaip koks regėjimas aikštingas,
kaip grožio kerinti dvasia..

Tam liūdesy, kurs neapleido,
dienų skubrioj ir sumaišty
Skambėjo Tavo balso aidas,
regėjos bruožai nekalti..

O metai slinko. Sukūriavo,
blaškydami šviesius sapnus,
Ir pasimiršo balsas Tavo
ir veidas dangiškai švelnus,

Tamsioj tremty ir nuošalybėj,
man vijos kamuoliai dienų,
Be įkvėpimo, be dievybės,
be ašarų ir be jausmų..

Atėjo sielos pabudimas:
Ir vėl Tu mano akyse,
Kaip koks aikštingas nušvitimas,
kaip grožio kerinti dvasia.

Ir vėl širdy man apsvaigimas,
ir vėl ten kėlėsi ūmiai
GYVENIMAS IR ĮKVĖPIMAS,
DIEVYBĖ, AŠAROS, JAUSMAI…