Apie meilę

Skaudu, tačiau aš to pakeisti negaliu…
Tu nežinai, ką aš širdy laikau,
Kad tave vieną aš myliu,
Kad sapnuose tave lankau.

Ir šiąnakt aš ateisiu,
Pažvelgti, kaip miegi.
Nuo košmarų apginsiu,
Sužinosiu, ką tu myli…

Štai ir naktis ir aš ateinu
Paukščių Taku pas tave.
Nešu daug gražių sapnų,
Kad prisimintum visada mane.

Taigi aš jau šalia
Šnibždu švelnius žodžius į ausį.
Pabučiuoju tavas lūpas
Ir ką tu myli paklausiu.

Tavo lūpos lėtai prasiveria
Ir iš jų tuoj žodis išskris.
Tu švelniai ištari vardą,
Bet tai ne aš, o JI!

Ir vėl aš palikta kentėt,
Vėl mano meilė tik vienpusė.
Nors mes esam draugai, visvien
Tu vienas mano širdy būsi.

Atidaryk duris – tai aš.
Neversk ilgai laukti,
Lauke taip šalta…
Atidaryk duris – tai aš
Sušilti noriu viduje.
Ir širdį tavo noriu
Priverst virpėt,
Kaip kad manąją
Verti virpėt
Vos tave pamačius.

Atidaryk duris – prašau,
Nenoriu laukt ilgiau.
Taip pasiilgau aš tavęs,
Taip noriu vėl tave išvyst.
Atidaryk duris,
Įleisk mane vidun,
Įleisk savon širdin,
Leisk ištirpdyt ledus joje.
Mylėti leisk tave labai
Karštai ir amžinai.

Meilė – tai gyvenimas,
Taip ilgai lauktas,
Sunkiai kentėtas
Ir greit pasibaigęs.

Meilė – mirtis,
Tokia atgrasi,
O kartais trokštama
Bet neatėjus.

Meilė – tai ilgesys
Mylinčios širdies,
Kuri visuomet ištikima
Savo išrinktajam.

Meilė – tai kančia,
Kurios aš taip bijau
Ir bandau atsikratyti
Lyg prakeiktąja.

Meilė – mūsų likimas,
Sujungęs dvi širdis
Ir verčiantis kentėt
Didžiausius skausmus.

Meilė tik žaidimas,
Kuriam visi pralaimi,
Nes būti mylimam
Ir tuo pačiu mylėt – sunku.

Sutik mane po priešaušrio dangum.
Nužerki deimantus nuo pienės lūpų,
Užpūsk žvaigždes liepsnojančia širdim,
Ir šypsena nuplėšk nuo pievų rūką.

Sušildyk žolę kerinčiom akim,
Ir akmenį paguoski prie lieptelio.
Paglostyk sodus vasaros lietum,
Ir pabučiuok paklydusį upelį.

Nuskrisdama klaidžiais miškų takais
Ištrink mane iš ten, kur aš slepiuos.
Po samanų bekraščiais patalais
Tik miego gijos meilę man dainuos.

Kai saldžios svajos tau akis lipdys,
Norėsiu palydėti iki šilo…
Bet susitikt mums ne švelni rasa trukdys.
Bet tai, kad tu – Diena.
O aš – Naktis.

Aš nenoriu, nenoriu kentėti,
Nenoriu laukti ir nesulaukt.
Aš nenoriu tavęs mylėti,
Nenoriu tavęs apgaut.

Bet… myliu tave ir nežinau kaip tą jausmą
Išplėšt iš širdies, kad neskaudėtų.
Nežinau, kaip iš šito sapno pabusti,
Kad tavęs įskaudinti nereikėtų.

Žinau, kad tau patinku,
Bet gi turi merginą.
Galbūt aš smarkiai apsirinku,
Bet tu – nuostabiausias vaikinas.

Kasnakt regiu tavo veidą sapne,
Man vienintelei besišypsantį.
Bet likimas nuspręs, ar mes tapsim pora,
Nors iš skausmo mano širdis plyštų.

Ar bandei kada skristi,
Ar jautei, kad turi sparnus,
Ar bandei nors pakilti,
Ir palikt namus?

Palauk manęs, neskrisk dar,
Leisk man prisijungti prie tavęs,
Tik kartu mes pakilsim,
Paliksime visus…

Palauk manęs, neskrisk dar,
Leisk man vieną žodį pasakyt,
Ar žinai, brangioji,
Kartu mes galim skrist…

Ar jauti, kad skrendam,
Ar jauti, kad skrendam mes abu?
Pažiūrėk i mėlyna dangų,
Ir debesis pilkus…

Ar jauti kad skrendam,
Akys pilnos saulės spindulių,
Tuoj pasieksime saulę,
Gyvenimas puikus…

Tu būk laiminga,
Kai už lango verks ruduo,
Kai šauks iš šalčio medžiai nuogi.

Tu juokis net tada,
Kai keliaus danguj vienišas mėnuo,
Kai klykaus paukščiai vasaros naktim.

Ir neliūdėk,
Kada žiema pradings ledus palikus,
Kada nutils paukštelių giesmė.

Nenusimink,
Jei viskas praeis neatėję,
Nesuteikę laimės nė kiek.

Pakilk aukštyn,
Kaip kyla paukštis,
Plačiai išskleisdamas sparnus.
Užmiršk nelaimes,
Kilk į viršų,
Paliki žemėje vargus.

Ir skrisk
Žydrom dangaus platybėm.
Ir skrisk
Lyg vėjas ant sparnų.
O, kai surasi laimės pilį,
Tu nusileisk ant jos kraštų.

…Kad taip ilgai žmogus gyventų,
Galėtų skrist ir savo pilį rast.
Ir kad beprotiškai ilgai nereikt keliauti,
O laimę turint negalėtum jos prarast…